Užsitęsęs nėštumas

Kai Lietuva ruošėsi ir stojo į Europos Sąjungą, buvo tiesiog nepatriotiška, nepilietiška ir nevalstybiška kalbėti apie problemas, su kuriomis susidurs šalis, tapusi naujos imperijos nare.

Tuomet visuotinė euforija nubloškė į politinę nuošalę vieną kitą Lietuvoje užsilikusį euroskeptiką. Drąsos pritrūko ir žmonėms, kurie moka irtis prieš srovę bei nepasiduoda masinėms psichozėms.

Valdžia, siekusi kuo geresnio referendumo rezultato, muilino akis tautai, kad įstojus į ES viską išspręs Lietuvą užplūsiantys eurai. Esą Europa nepakenčia savo būryje atsilikėlių ir apipils gėrybėmis, kad naujokai per keletą metų pasiektų Senojo žemyno lyderių lygį.

Kai tautiečiai patikėjo politinėmis pasakaitėmis ir patys masiškai plūstelėjo į Europą, valdžia lengviau atsikvėpė ir išėjo ilgalaikių gimdymo atostogų.

Gimdymas užsitęsė nepagrįstai ilgai, tačiau nutylėtos problemos niekur nepasitraukė.

Įstojus į ES, pasaulinėmis kainomis teko mokėti už naftą ir benziną. Neilgai trukus - ir už dujas. Vadinasi, ir už šilumą teks pakloti kaip kokiems nors biurgeriams, kurie uždirba aštuonis kartus daugiau nei mūsiškiai žmonės.

Neaišku, kiek teks mokėti už elektrą, kai užsidarys atominė elektrinė. Tačiau nieko nedaroma, kad atsirastų alternatyva.

Vėjo jėgainių statybą su šakėmis sutiko ūkininkai. Mat kažkas pasistengė išaiškinti, kad vėjo sukami sparnai kenkia sveikatai labiau nei radiacija. Dabar jėgainės stovi ir rūdija Kretingos rajono laukuose.

Hidroelektrinėms priešinasi žaliųjų likučiai, kurių šiaip jau nebegirdėti nuo Zigmo Vaišvilos laikų. Net ir toje vietoje, kur vandens elektrinės buvo, neleidžiama jų atkurti, nes esą sunaikins paskutines tris likusias žuveles.

O kai upių fauną tinklais, elektra, sprogmenimis naikino brakonieriai, tik vienam kitam sąžinės nepraradusiam aplinkosaugininkui tai terūpėjo.

Algos šalyje didinamos tokiais vėžlio tempais, kad 400 tūkstančių tautiečių ravi braškes ir keičia sauskelnes senukams užsienyje.

Mūsų valdžia kliedi, kad išvykusius užgrauš Tėvynės ilgesys ir jie sugrįš čia investuoti savo uždirbtų milijonų.

Tačiau ta pati politinė klika gailisi keleto šimtų tūkstančių litų, kad mūsų emigrantų vaikai nenutrauktų ryšių su Lietuva. Tiesiog rankos nekyla išlaikyti užsienyje šeštadieninių ar sekmadieninių mokyklų mokytojų, kurie lietuvių vaikams neleistų pamiršti gimtosios kalbos.

Politikai, giedodami ditirambus Europos Sąjungai, užliūliavo ir savo smegenis. Įstojimas į naująją imperiją tapo ne priemone gyvenimo kokybei gerinti, o tikslu.

Parsivežė priėmimo į ES aktą lyg Stalino saulę 1940-aisiais ir negali savimi atsidžiaugti. O kad reikia nesnausti kaip Graikijai, judėti į priekį kaip Airijai, antraip šalis liks Europos provincija, politinė klika prisimena tik valstybinių švenčių proga.

Paskui prasideda dar vienas ilgalaikis bergždumo etapas.