Apie darbą
Esu viešosios įstaigos „Gerumo banga“ direktorė, kitokio darbo neturiu, bet tai nereiškia, kad tai vienintelės mano pareigos. Išgyvenau avariją, po kurios tapau neįgali, todėl dabar be labdaringos veiklos savo laiką skiriu mamai, kuri turi specialiųjų poreikių, ir šeimai, mat, jaunėlis sūnus – dar mažametis. Visas kitas jėgas ir laiką atiduodu „Gerumo bangai“. Žinau, kaip sunku, kai trūksta pačių būtiniausių dalykų, bet dar sunkiau prašyti pagalbos. Pati esu tai patyrusi po skyrybų su pirmuoju vyru. Tada, kai likau su maža dukrele, labdaros organizacijų nebuvo, bent aš su jomis nesusidūriau. Tik persikėlusi gyventi į Klaipėdą, sužinojau apie paramos grupę „Lainika“. Jos veikloje dalyvavau dešimt metų. Per šį laiką supratau, kad duodantysis patiria džiaugsmą, o gaunantysis dažniausiai drovisi. Yra daugybė priežasčių, kodėl net labai stokojantys paramos žmonės nesiryžta atvirai pasisakyti apie savo bėdas. Jauni žmonės dažniausiai nenori atrodyti silpni. Vienišos mamos baiminasi netekti galimybės auginti savo vaikus. Neretai jas palikę vyrai, sužinoję, kad buvusios sutuoktinės prašo paramos buitine technika ar rūbais vaikams, griebiasi viešų patyčių. Kai kurie jų net šantažuoja grasindami, kad atims vaikus. Todėl labai svarbu padėti tokioms šeimoms subtiliai, nepažeidžiant jų privatumo. Su senoliais kita bėda – jie dažniausiai nežino, į ką kreiptis, nes nesinaudoja elektroninėmis priemonėmis. Apie juos dažniausiai sužinome iš kaimynų ar pažįstamų. Todėl esame dėkingi neabejingiems žmonėms. Pernai įkūriau „Gerumo bangą“, esame paramos gavėjai. Pajutau, kaip svarbu sulaukti žinios apie žmones, kuriems reikalinga pagalba, ir rasti tuos, kurie nori ir gali jiems negaišdami pagelbėti.
Apie šeimą
Mano dukrai jau 30 metų, turiu tris anūkus. Mano mažajam sūnui dar tik dešimt. Toks didelis metų skirtumas tarp vaikų gana keistas. Abi su dukra vienu metu laukėmės vaikelių, mažyliai gimė tik vieno mėnesio skirtumu. Sūnaus susilaukiau netikėtai, neplanuotai, bet pasiryžau ir dabar labai džiaugiuosi. Man svarbiausia, kad santykiai šeimoje būtų darnūs ir gražūs.
Apie pomėgius
Visą gyvenimą labai daug dirbau, pomėgiams likdavo mažai laiko. Ko gero, keistai nuskambės, jei pasakysiu, kad mano pomėgis – medicina. Mat svajojau tapti chirurge, bet gyvenimas pasisuko kitaip. Noras padėti žmonėms liko mano širdyje. Iki šiol mėgstu skaityti medicininę literatūrą. Šiaip esu ir kitokio turinio knygų graužikė. Kaip ir dažna moteris anksčiau labai mėgau namiškius lepinti pačios pagamintais skaniais patiekalais. Dabar tam neskiriu tiek daug laiko ir dėmesio, labiau realizuoju save labdaringoje veikloje. Mėgstu išvykas į gamtą, man patinka kelionės. Mūsų namuose gyvena dvi katės, jas irgi galėčiau priskirti prie pomėgių, bet tai daugiau emocinis ryšys.
Apie Klaipėdą
Kol negyvenau Klaipėdoje, sakydavau, kad tai ne mano miestas, nesiveržiau čia apsigyventi. Likimas nusprendė kitaip, tapau klaipėdiete ir labai džiaugiuosi, kad uostamiestis tapo mano namais. Kai važiuoju greitkeliu į Klaipėdos pusę ir pamatau reklamą, kuri neatsiejama nuo Klaipėdos, jaučiuosi, kad jau esu namuose. Mūsų miestas nors ir gana didelis, bet čia nėra tokio šurmulio kaip Kaune ar Vilniuje. Nuostabu, kad čia lengvas susisiekimas, nėra didelių transporto kamšačių. Gana greitai supratau, kaip laviruoti tarp pagrindinių gatvių. Be abejo, didžioji meilė miestui užgimė dėl jūros, kiekvieną dieną ir net tada, kai dirbau, per pertraukas nuvažiuodavau prie jūros. Jaučiuosi įaugusi į šį miestą, gyvenu čia jau 24 metus.
Gyvenimo kredo
Kasdien bandau gyventi su mintimi: „Ir tai praeis.“ Kad ir kas atsitiktų, ši frazė padeda ištverti visus sunkumus. Ir net kai yra labai gera, derėtų nepamiršti apie laikinumą, todėl neverta sustoti toje pačioje vietoje. Esu optimistė ir stengiuosi gyventi iškėlusi galvą, kad ir kaip jaučiuosi viduje. Man labai patinka dar vienas pasakymas: „Neskubėk prarasti vaikiškumo, nes be jo gyvenimas niūrus.“ Būtent taip stengiuosi elgtis.
Apie „Metų klaipėdietės“ konkursą
Ir anksčiau stebėdavau šį konkursą, nes esu dienraščio „Klaipėda“ skaitytoja. Niekada nesitikėjau, kad pati tapsiu jo dalyve, net tokia mintis nebuvo kilusi. „Metų klaipėdietė“, be abejo, – reikalingas konkursas, juk yra moterų, kurių veikla nėra pakankamai matoma ir įvertinta. Apie daugumą šių metų konkurso dalyvių nebuvau girdėjusi ir jų nepažinojau. Suprantu, kodėl taip yra. Juk geri darbai atliekami tyliai. Kitų labui triūsiantys žmonės dažniausiai neprašo už tai padėkos. Nuostabu, kiek konkurso dalyvės nuveikė klaipėdiečių labui. Labai gerai, kad konkurso organizatoriai tai parodo miesto žmonėms. Būti pamatytai, įvertintai – labai geras jausmas ir pelnyta miestiečių padėka.
Balsuoti galite:
DIENRAŠTIS: išsikirptą ir užpildytą specialų kuponą siųsti adresu: Metų klaipėdietė, „Klaipėdos“ laikraščio redakcija, Naujojo Sodo g. 1A, „K centras“, LT-92118 Klaipėda arba įmesti į specialią balsavimo dėžę redakcijos skyriuje. 1 kuponas = 10 balsų.
SMS: trumpąją žinutę (Lietuvoje) siųsti numeriu 1679 su tekstu „MKL XX“. XX – kandidatės numeris, esantis prie jos profilio portale. SMS kaina – 1 Eur. 1 SMS = 10 balsų.
PORTALAS: internetiniame portale https://metu-klaipediete.diena.lt/. Portale už vieną kandidatę galima balsuoti vieną kartą per parą iš vieno IP adreso. Vienas balsavimas internetu prilygsta vienam balsui.
Dienraštis „Klaipėda“ dėkoja projekto garbės mecenatui „Mūsų laikas“, pagrindiniams rėmėjams BEGA, „Švyturys“, rėmėjams „Parsekas“, VšĮ „Testas“, „Litana“, partneriams „Ribas Jewellery“, „Stemma Group“ – „Mėmelio miestas“, „Vaidenta“, „Nefrida“, „Fegda“.
