Šventė - ne gedulas

Senelių prieglaudose retai kur išgirsi griaudžiant klasikinę muziką. Nėra ir mokslinių tyrimų, kad senstant reikia klausytis senos muzikos. Bet niekas negali paaiškinti, kodėl per valstybines šventes oficialiuose priėmimuose, kur didžiąją svečių dalį sudaro pagyvenę žmonės, jiems siūloma gedulą varanti klasika.

Šiemetinė Vasario 16-oji iš ankstesnių išsiskyrė jau nuo popietės. Kai Signatarų namų balkone pamačiau Artūrui Paulauskui plojantį Vytautą Landsbergį, pagalvojau: „Šakės, dangus nugrius“.

Laimė, viso labo Operos ir baleto teatre per oficialų valstybės gimtadienio minėjimą atvirkščiai pakabino trispalvę.

Šis liapsusas gražiai derinosi su Valdo Adamkaus komandos sprendimu į minėjimą ir šventinį koncertą pakviesti ne visus Kovo 11-osios akto signatarus. Nemokamos mišrainės ir kompotas - tik tiems, kurie sugebėjo išsilaikyti valdžioje.

Tačiau net ir tie, kuriems Prezidentas nepagailėjo kvietimų, užkulisiuose raukėsi, jog per koncertą „negražiai grojo“. Nuo rinkimų priklausomi politikai bemat suvokė: su tokia klasika toli nevažiuosi. Nei ją rinkėjai išgirs, nei įvertins.

Užtat labiau įvertinta galimybė užsiropšti ant Katedros aikštėje įrengtos scenos, kur minios jaunų žmonių dainavo ir šėlo kartu su savo mėgstamais atlikėjais.

Jau ne pirmus metus sostinėje Vasario 16-ąją Rūtos Vanagaitės organizuojami koncertai - puikus pavyzdys, kad šiandieninis jaunimas švenčia ne tik meilės dieną ar helovyną. Tikiu, kad matydami linksmai nusiteikusį ir uždegančias lietuviškas dainas traukiantį jaunimą ne vienas panorės kitąmet koncertą stebėti ne per televizorių. Būti prie scenos, būti minioje, būti kartu - tikrasis šventės džiaugsmas.

Deja, R.Vanagaitė šalyje - viena, o šventinių koncertų užvakar surengta dešimtys. Pagrabinėmis nuotaikomis iš kitų neišsiskyrė ir Klaipėda. Čia taip pat neatsirado žmogaus, pajėgiančio į vieną vietą suburti jaunimą ir vyresniąją kartą, sujungti iškilmingą pagerbimą ir šėliojimo pilną koncertą.

Visos šios mintys - tai tik asmeninis įspūdis, iš kurio nereikėtų daryti išvadų. Galbūt kažkam tai pasirodys smulkmena, kažkam - perdėtas „sliekų ieškojimas“. Tačiau gebėjimas surengti šventę ir ją pažymėti - labai svarbus.

Ir jei mes toliau nemokysime savo vaikų švęsti, jei patys nekreipsime dėmesio į jų pageidavimus, net svarbiausias tautos ir valstybės šventes minėsime išsibarstę ir tuščiai murmėsime apie vertybių deficitą.