Su „Titaniku“ nuskendę lietuviai ir lenkai

Kunigas kilęs iš Lietuvos

Varšuvoje rengiamasi atidaryti parodą, kuri bus skirta laivu „Titanikas“ plaukusiems ir nuskendusiems lenkams atminti.

Žinomiausiu šiuo laivu plaukusiu ir nuskendusiu lenku laikomas kunigas, kurį jie vadina Jozef Montwill. Jam daugiausia skiriama vietos ir Varšuvoje atidaromoje „Titaniko parodoje“.

Lietuvoje tas kunigas yra ne kas kitas kaip Juozas Montvilas. Visuose šaltiniuose jis buvo minimas kaip „Titaniku“ plaukęs lietuvis.

Oficialiai pateikiama, kad J.Montvilas 1885 m. sausio 3 d. gimė Gudinės kaime, netoli Marijampolės. Užaugo jis netoli esančiame Nendriniškių kaime Magdalenos ir Kazio Montvilų šeimoje.

Kai jis nuskendo su „Titaniku“, apie nelaimę namiškiai sužinojo būdami Marijampolės bažnyčioje. Jo motina nualpo. Tėvai žuvusiam sūnui Nendriniškių kaime pastatė kryžių, kuris sovietmečiu buvo nugriautas.

Publikacijos: 1912 m. „Kurier Warszawski“ minimas lenkų kunigas Jozef Montwill, bet 1912 m. lenkų leidinys „Slowo“ žinutėje „Kaplany bohaterzy“ (kunigai herojai) mini J.Montvilą kaip Lietuvos kunigą (Jednym z tych kaplanow byl Litwin ks. Montwill).

Bėgo nuo valdžios persekiojimo

Kyla klausimas, kodėl šį lietuvį savinasi lenkai. Greičiausiai todėl, kad jis baigė Seinų dvasinę seminariją, kuri yra dabartinės Lenkijos teritorijoje. 1908 m. jis buvo įšventintas į kunigus ir buvo paskirtas dirbti į Lipsko parapiją (tarp Lenkijos Augustavo ir Baltarusijos Gardino) taip pat dabartinės Lenkijos teritorijoje.

Čia įvyko jo konfliktas su caro valdžios atstovais ir po kelių metų jį perkėlė į vieną iš parapijų dabartinės Lietuvos teritorijoje prie Kalvarijų. Čia pamaldos vykdavo lenkų kalba, bet J.Montvilas pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai. Tai neliko nepastebėta.

Apie jo persekiojimą sužinojęs Amerikoje gyvenęs brolis Petras įtikino Bruklino lietuvių pranciškonų bažnyčios kunigus pakviesti Juozą į Ameriką. Taip jis atsidūrė „Titaniko“ laive.

Pagal išsigelbėjusių liudininkų pasakojimą, skęstant „Titanikui“ J.Montvilas atsisakė jam skirtos vietos gelbėjimosi valtyje. Skęstant laivui iki paskutinės akimirkos jis kartu su anglikonų kunigu Tomu Byliu ir vokiečiu benediktinu Jozefu Peruschitzu klausę išpažinčių, teikę paskutinio patepimo sakramentą, guodę ir raminę skęstančiuosius anglų, lenkų, rusų, vokiečių kalbomis.

Išsigelbėjo vienas lenkų žydas

Žinoma, kad „Titaniko“ laive buvo ir nuskendo 22 metų žydų kilmės Eliezeras Gilinskis iš Ignalinos. Nepaisant jauno amžiaus jis buvo laikomas auksarankiu – gamino spynas. Jis plaukė „Titaniku“ 3 klasės keleivio bilietu. Tokie bilietai kainavo nuo 8 svarų, o pirmos klasės bilieto kaina buvo 250 svarų.

JAV lietuvių spaudoje buvo minimas ir lietuvis Simas Baniulis. Manoma, kad, vengdamas tarnybos caro kariuomenėje, jis pabėgo iš Lietuvos, dirbo kroviku Hamburge, Liverpulyje, lankė jūreivystės mokyklą ir buvo įsidarbinęs „Titaniko“ laive. Tačiau lietuviškos pavardės tarp laivo įgulos narių nebuvo. Galbūt jis, pabėgęs nuo caro kariuomenės, buvo prisidengęs kita pavarde.

Kiek lenkų, be bandomo pasisavinti Juozo Montvilo, buvo „Titaniko“ laive? Duomenys apie „Titaniku“ plaukusius lenkus dar skurdesni. Lenkai indentifikavo, kad tarp 3 klasės keleivių buvo lenkiškos kilmės pavardžių, kaip Ostrovska, Kozlovski, Povlowicz. Bet ar jie tikrai buvo lenkai? Lenkijos muziejininkė Božena Aksamit teigė, kad jie buvo lenkai, pabėgę į Didžiąją Britaniją ar Prancūziją.

„Titanike“ minimas ir Londone dirbęs žydų kilmės lenkas Berekas Trembeckis. Jis yra vienintelis lenkų kilmės asmuo, kuris išgyveno per „Titaniko“ katastrofą.

Emigracijos banga per Liepoją

20 amžiaus pradžioje tiek lenkai, tiek lietuviai emigruodavo į Ameriką, nes iki 1920 m. beveik nebuvo jokių suvaržymų. Lenkai dažniausiai išplaukdavo iš Hamburgo uosto.

Nemaža dalis lietuvių išplaukė iš Liepojos uosto, iš kur veikė tiesioginė Rusijos–Amerikos linija į Niujorką. „Baltijos Lloydo“ draugija pranešė apie 1914 m. platinamus garlaivių bilietus iš Liepojos į Niujorką, Čikagą, Bostoną, Baltimorę, Filadelfiją, Naująjį Orleaną ir Kanados Halifaksą. Iš Liepojos į Ameriką plukdė garlaiviai „Kursk“, „Perm“, „Rosija“. Pastarasis priimdavo net 1 370 keleivių.

Bilietas į Ameriką kainavo 80–100 rublių. Dar 50 rublių ir geležinkelio bilietus tolesnei kelionei į žemyną reikėdavo parodyti Amerikos muitinėje, kad įleistų į šalį. Galima prisiminti, kad tuo laiku Lietuvoje gimnazijos mokytojo alga buvo 85 rubliai, paprasto valdininko – 60 rublių, o darbininko – 15,7 rublio per mėnesį.

Gerokai mažesnė dalis plaukė iš Anglijos uostų, nes iki jų buvo sunkiau nusigauti. Be to, jei kas ir plaukdavo iš Anglijos, paprastai rinkdavosi pigesnius laivus, ne tokius, kaip „Titanikas“, kuris buvo laikomas prabangiu ir brangiu.

Lenkų emigracija į Ameriką buvo gana intensyvi. 1930 m. Amerikoje gyveno apie 3,5 mln. lenkų. Didžioji dalis iš jų jau buvo gimę Amerikoje. Laivais į ją buvo atplaukęs maždaug milijonas lenkų.

Lietuvių emigracijos mastai buvo mažesni nei Lenkijos. Nuo 1900 iki 1914 m. iš dabartinės Lietuvos teritorijos į Ameriką emigravo apie 250 tūkst. žmonių.