Šišioniškių tarmė – dar gyva

Žmonių, kurie kalba Pamario krašto tarme, vis mažėja, išsaugoti unikalią šnektą darosi vis sudėtingiau. Klaipėdos krašte anksčiau paplitusi šišioniškių tarmė yra gyva ne tik knygose, ją saugo ir nedidelis būrelis lietuvininkų, kurie išvengė sovietų genocido ir neemigravo į Vakarus.

Šišioniškių tarmė buvo prisiminta Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus renginyje, skaitant rašytojos Ievos Simonaitytės kūrinius.

Muziejaus etnografijos skyriaus vedėja Aušra Kavaliauskienė tvirtino, kad I. Simonaitytė buvo ta rašytoja, kuri su šišioniškių tarme per savo kūrinius supažindino ir visą Lietuvą.

Renginyje pasakota, kad kai kuriuos specifinius žodžius prisimena tik pavieniai lietuvininkai, kurių šeimose iš kartos į kartą buvo kalbėta šia tarme.

Knygų puslapiuose įamžintą kalbą susitikime šifravo lietuvininkas Helmutas Lotužis. Kai kuriuos žodžius prisiminė ir kiti renginio dalyviai.

Kai kurie pirmąkart išgirdo žodį „marška“, reiškiantį marškinius, „veizetuvės“ buvo suprantamos kaip piršlybos. Užuolaidas senieji pamariškiai vadindavo „gardyna“, o žodis „snyderka“ buvo siuvėjos sinonimas.

Į šį edukacinį renginį kai kurie atėjo ne tik su žymios rašytojos knygomis, bet ir su užrašinėmis, kuriose fiksavo užmirštus senosios šišioniškių tarmės žodžius.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių