Naktį darbas ligoninėje, dieną – artėjančios į pabaigą studijos Klaipėdos kolegijoje, o vakare – namie laukianti gausi šeima.
Birželio pabaigoje penktojo vaikelio sulauksianti 37 metų Marina Vaičekauskienė šypsosi, kad visa tai įmanoma suderinti. Tereikia turėti tikslą.
Džiaugsmingą atžalos laukimą vainikavo ir įteikta daktaro Juozo Ciplijausko premija. Tai vienintelis Lietuvoje tarptautinis apdovanojimas, suteikiamas slaugytojai – savo srities profesionalei arba geriausiai Sveikatos fakulteto absolventei.
Klaipėdos universitetinėje ligoninėje Traumatologijos skyriuje slaugytoja iki motinystės atostogų dirbusi Marina džiaugiasi dabar turinti daugiau laiko knygoms. Politinius detektyvus, rusų klasiką ir knygas apie genetiką dabar ji iškeitė į lietuvių literatūros klasiką.
Ilgas kelias svajonės link
– Kokius jausmus sukėlė gauta premija?
– Apsidžiaugiau. Paskui pagalvojau, kad tai nelengvo darbo įvertinimas. Pradėjau studijuoti gerai nemokėdama lietuvių kalbos, buvau seniai baigusi vidurinę mokyklą. Pirmame kurse net verkdavau. Tapo lengviau, kai pradėjau suprasti, ką rašo lietuviškuose vadovėliuose.
Šią premiją jau yra gavę nusipelnę savo srityje žmonės, tad man atsidurti šalia jų – didelis įvertinimas. Svarbu ne gauti pinigai, nors už juos planuoju įsigyti kompiuterį. Dabar baigiamąjį darbą tenka rašyti ranka.
Mesti mokslus dėl kilusių sunkumų net nebuvo minties. Iš pradžių pateikiau dokumentus studijuoti socialinį darbą, bet vyras paskatino siekti savo svajonės – medicinos. Perrašiau prašymą.
– Bet jūs gimėte Klaipėdoje...
– Pirmą klasę baigiau Baltarusijoje, paskui vėl grįžome į Klaipėdą. Mokiausi rusų mokykloje, o aplinkui nebuvo bendraujančių lietuviškai.
– Svajojote apie mediciną, bet baigusi mokyklą pasirinkote studijas Sankt Peterburgo kultūros institute?
– Svajojau apie gydytojo profesiją, traukė muzika, nes baigiau muzikos mokyklą. Apsispręsti padėjo iš Lietuvos kultūros ministerijos gautas siuntimas studijuoti Rusijoje. Jį gavau už dalyvavimą įvairioje užklasinėje veikloje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvo sunkus laikotarpis. Tvyrojo nežinomybė: ar galėsiu grįžti į Lietuvą, ar gausiu Lietuvos pilietybę. Neįsivaizdavau savęs kitoje šalyje, tad grįžau į Klaipėdą. Netrukus ištekėjau.
– Būtent dėl to 15 metų dirbote aukle, paštininke, manikiūrininke, pardavėja?
– Dar remontavau butus. Man patiko, nors tai sunkus darbas. Baigdavau kursus, truputį padirbdavau ir išeidavau motinystės atostogų. Juokaudavau, kad negaliu ilgai dirbti. Grįžus po atostogų norėdavosi išbandyti ką nors naujo. Maniau, kad galiu viską išmokti – tereikia paskaityti ir pasimokyti. Bet jausdavau, kad tai ne mano sritis.
– O kaip dėl slaugytojos darbo?
– Mėgstu šį darbą. Mano sesuo – taip pat slaugytoja. Svajojau apie akušerijos specialybę, bet Klaipėdoje tokios nebuvo. Pasirinkau darbą traumatologijos skyriuje, nors baigiamojo darbo tema kolegijoje – depresijos. Gydant ligonius apie 40 proc. sėkmės priklauso nuo mokėjimo bendrauti. Kartais ligonis atsigula į lovą ir nieko nenori daryti. Reikia žinoti, kaip jį išjudinti. Po didelių traumų žmogus patiria stresą. Psichologijos išmanymas padeda geriau jį suprasti bei padėti.
Taip, pacientų būna visokių. Bet man visi geri. Su tavimi elgiasi taip, kaip su jais bendrauji. Jaučia, ar darai tai iš pareigos, ar nuoširdžiai. Reikia mokėti prieiti prie kiekvieno paciento. Negalima savo rūpesčių ir blogos nuotaikos neštis į darbą. Kai šypsosiesi, bus geriau ir tau, ir pacientui.
Ar ligoniai rodydavo dėmesį kaip moteriai? Kai palatos naujokas pradėdavo klausinėti apie mano vyrą, šeimą, kiti tylėdavo ir laukdavo jo reakcijos. Pasakius, kad laukiuosi penktojo vaiko, klausimai baigdavosi. O kitą dieną ligonis teiraudavosi, ar vakar nepamelavau dėl vaikų skaičiaus. Per naktį jis suskaičiuodavo, kad iki 28 metų susilaukti tiek vaikų negalėjau.
Meilė iš pirmo žvilgsnio
– Ar per premijos įteikimą padėkojote šeimai už palaikymą.
– Kai mokiausi, šeimos rūpesčius perėmė vyras. Nesiskundė, nes matė, kiek daug jėgų tam skiriu. Tik pasakydavo, kad per mažai iš manęs sulaukia dėmesio. Bet mano rezultatais džiaugdavosi kartu. Stengiausi gerai mokytis, kad nenuskriausčiau šeimos finansiškai ir nereikėtų mokėti už mokslą.
Slaugos fakultetas – pats įdomiausias. Buvo smagu atlikti praktiką Slaugos ligoninėje. Daug ko išmokau, pasikroviau gerų emocijų. Senukai jaučia, kaip su jais elgiesi. Jie taip už save kovoja. Ligoninėje pastebėjau, kad susidūrę su liga žmonės tampa geresni. Keičiasi ne tik jų elgesys, bet ir mąstymas. Taip, teko išklausyti daug išpažinčių. Vyras juokauja, kad moku taip atverti žmogų, kad jis papasakoja net ir tai, apie ką norėtų nutylėti.
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Su vyru gyvename kartu 17 metų. Labai vienas kitą mylime. Tai mano antrasis vyras, nors su pirmuoju bendraujame iki šiol. Gyvenime būna įvairių problemų, tad tiek metų išsaugoti meilę nėra lengva. Bet visada jaučiausi mylima. Kaip susipažinome? Gatvėje, rugsėjo 1-ąją. Jis su taksi važiavo į svečius, kai pro langą pamatė mane ir paprašė sustoti. Po to susitikimo nebeišsiskyrėme.
Mes su vyru norėjome didelės šeimos. Bet gyvenime ne viską gali suplanuoti. Tiesiog tam tikru momentu turi apsispręsti, bet nekilo minties negimdyti. Vyriausiajai dukrai Jekaterinai iš pirmosios santuokos dabar 19 metų. Susilaukus dviejų berniukų, vyras svajojo apie mergaitę – prieš penkerius metus gimė Varvara. Vladimirui – 13 metų, Jaroslavui – 8-eri.
– Nežeidžia neigiamas visuomenės požiūris į daugiavaikes šeimas?
– Nesusidūriau su tuo. Nuo vaikų skaičiaus finansinė padėtis nepriklauso. Maisto užteks visiems. Didelėje šeimoje vaikams įdomiau. Vyras pasikviečia sūnus, vaikų iš kiemo ir eina į stadioną žaisti futbolo.
Daugelis netiki, kad turiu tiek vaikų. Atrodau jaunesnė, gražiai. Mūsų gausių šeimų bendrijoje taip atrodo visos mamos, nors augina šešis, dešimt vaikų ir dar dirba. Kuo labiau judi, tuo daugiau suspėji.
Gyvenime viską reikia planuoti, nuspręsti, kas tau svarbiau. Turi galvoti ne tik apie tai, kaip šeimą aprengti ir pamaitinti, bet ir kaip laisvalaikį praleisti. Gyventi didelėje šeimoje įdomu. Santykiai su vyru visai kitaip klostosi. Vyksta šeimyniniai pasitarimai kartu su vaikais.
Žmonės daug vaikų neaugina ne dėl finansinių priežasčių. Visuomenėje toleruojami siekiantys karjeros, savanaudžiai žmonės. Tai nėra blogai, bet jaunimas taip praranda kitą savo pusę – žmogiškumą. Žmogui reikia ir karjeros, ir šeimos. Taip, tai reikalauja daug jėgų, bet suderinti įmanoma.
Pasiilgo darbo
– Laiko pomėgiams lieka?
– Domiuosi vaistažolėmis. Daug ką ir pati auginu. Vaistažolių vonias darau sau, alergiškiems vaikams. Nors nepropaguoju minties, kad padėti gali tik liaudies medicina. Vaistažolės neišgelbės, bet padėtį pagerinti gali. Pavyzdžiui, nereikia lentynoje laikyti vaistažolių peršalimo ligoms gydyti. Geriau pasiruošti padedančią atsipalaiduoti vonią arba ledukus veidui tonizuoti.
Labiausiai mėgstu žvejoti. Važiuoju į Dituvą, kur netoli mamos sodybos yra gražus, ramus kampelis. Laimikis nesvarbu. Žuvų pagaunu tik katinui. Daug svarbiau pabūti gamtoje. Protui reikia pailsėti. Kartais žvejoti išsiruošiame su jaunesniu broliu arba vyru.
– Dalyvavote ne viename projekte. Metus dirbote savanore daugiavaikėje šeimoje. Kuo naudinga ši patirtis?
– Bendravau su šeima, kur augo trys vaikai. Kol moteris triūsia namuose, kitas žmogus prižiūri jos vaikus. Jei būtų tokia savanorių tarnyba, moterims būtų lengviau auginti vaikus. Lankytos šeimos moterį paskatinau siekti savo svajonės – ji įstojo studijuoti dizainą. Mėgavausi bendravimu ir galimybe vaikus mokyti piešti.
– Be tolesnių studijų, apie ką dar svajojate?
– Noriu į darbą.
Naujausi komentarai