Atkeliavo iš svetur

Kalbant apie Heloviną, žvilgsnis krypsta į ikikrikščioniškus laikus.

Tada keltai, gyvenę centrinėje Europoje, tikėjo, kad naktį iš spalio 31-osios į lapkričio 1-ąją mirusiųjų sielos grįžta į žemę ir klajoja tarp gyvųjų.

Baimindamiesi jų žmonės degindavę laužus, persirengdavę bauginančiais kostiumais, kad sielos jų neatpažintų ir nenuskriaustų.

Esama ir kitokių teorijų, bet faktas, kad šios senosios apeigos esmė jau labai seniai pamiršta.

Dabar tai labiau komercinis reiškinys, kai kuo šiurpiau persirengę vaikai vaikšto pas žmones prašydami saldainių.

Baltų papročius nagrinėjantys etnologai teigia, kad ir mūsų protėviai tikėjo, jog būtent šiuo metu mūsų mirusių artimųjų sielos pareina į gyvųjų pasaulį.

Bet jos ne baugina, gąsdina gyvuosius, o nori pabūti su saviškiais.

Dar neseniai laikytasi papročio po apsilankymo kapinėse drauge su giminaičiais susėsti bendros vakarienės.

Ant stalo paprastai būdavo padedama tuščia lėkštė vėlėms, o po vaišių maistas nenurenkamas, jis paliekamas protėvių dvasioms pasivaišinti.

Kai kuriuose Lietuvos regionuose tokios vakarienės metu net būdavo pastatomas atskiras suolas, ant kurio gyvieji nesėsdavo.

Jis buvo skirtas mirusiųjų sieloms, todėl ir buvo vadinamas vėlių suolu.

Dabar šių papročių reliktu galima laikyti tradiciją prieš vakarienę drauge pasimelsti, prisiminti išėjusiuosius.

Nežinodami, kaip vertinti svetimas į mūsų kraštus atplūdusias šventes, žmonės neretai kreipiasi į dvasininkus.

Patarimas: katalikų kunigas S. Stumbra ragina labiau atsigręžti į savas tradicijas, o ne žvalgytis į svetimas. / Vytauto Liaudanskio nuotr.

Trūksta pagarbos mirčiai

Socialinių mokslų daktaras, muzikologas, liaudiškojo pamaldumo praktikų tyrėjas ir ekspertas kunigas Saulius Stumbra teigė, kad Helovino klausimu jo, kaip kunigo ir kaip normaliai mąstančio žmogaus, pozicija sutampa.

Vargu ar žmogus, kuris įsitraukia į Helovino šventimą, sau kelia klausimą, kokia yra viso to prasmė ir ką visa krikščioniška Vakarų Europa šiomis dienomis švenčia.

„Šis šventimas kelia dar vieną klausimą – koks yra mūsų santykis su gyvenimu ir mirtimi. Santykis su gyvenimo dovana ir mirtimi yra sakralus, tai yra paslaptingas ir pagarbus. Šiomis dienomis nuo mūsų veidų nukrenta visos kaukės ir lieka tik gyvenimas be trijų ar keturių kasdien vaidinamų vaidmenų. Mirtis viską išgrynina. Todėl komercijos atnešta į mūsų kultūrą „šventė“ yra svetimkūnis. Ji turėjo tam tikrą spalvą tose kultūrose, kuriose gimė, bet mums tai visiškai svetima. Pradedame tyčiotis iš pagarbos vertų sakraliųjų dalykų – juokdamiesi iš mirties, juokiamės ir iš paties gyvenimo. Baisiausia, kad šiuose procesuose „sėkmingai“ dalyvauja tie, kurie turėtų būti sergėtojai, kad taip neatsitiktų“, – kalbėjo kunigas dr. S. Stumbra, liūdėdamas, kad tai noriai daro mokytojai bei kultūros darbuotojai.

Kunigas yra kalbinęs ne vieną šių profesijų atstovą ir dažnai išgirsdavo paaiškinimą, esą jie bijo nerengti Helovino vakarėlių, nes gali būti nesuprasti.

Vadovaujantis tokia logika, puoselėti savą kultūrą būtų nesusipratimas, o pataikauti komercializuotai progai, jų manymu, – normalu.

Važiuodamas iš ligoninių miestelio iki Šv. Juozapo Darbininko bažnyčios kunigas matė ties Poilsio parku reklamą apie kažkokį šmėklų parką ir ties Žvejų kultūros rūmais visą pievą moliūgų su pabaisomis. Jam šis vaizdas nesukėlė gerų emocijų.

Būkime paprasti ir pragmatiški, dėl šios šventės žmonės nenusisuka nuo Dievo.

Kuo norime būti?

„Pirmiausia mums reikėtų patiems įsigilinti, kas mes esame ir kuo norime būti. Nes nuo atsakymų į šiuos klausimus priklauso, kokioje realybėje gyvensime. Kodėl nebešvenčiame Užgavėnių – gražios, prasmingos šventės su giliu liaudišku humoru. Mano mama juokiasi, kad per Užgavėnes pas ją neužsuko nė vienas persirengėlis, o per Heloviną pabaisos viena po kitos beldžia į duris. Kas tuos vaikus pasiuntė saldainių prašinėti? Taigi tėvai. Jie visiškai nesigilina, kas, kodėl ir kaip turi būti. O kai nesidomime, tai darome bet ką“, – įsitikinęs kunigas S. Stumbra, teigdamas, kad tai veda į savosios tapatybės ir kultūros praradimą.

Daugeliui patinkantys skaptuoti moliūgai, tapę savotišku Helovino simboliu, galėtų tapti žibintais tamsai nušviesti, bet kai jais bandoma gąsdinti, jie tampa ne tuo, kam skirti.

Pasak kunigo, geriausia moliūgus panaudoti pagal paskirtį – valgyti.

S. Stumbra teigė, jog nereikia įsivaizduoti, kad katalikų bažnyčia su Helovinu kovoja, vos ne inkvizicijos laužus dega.

Kunigai elgiasi paprasčiau – kviečia būti sąmoningais, atsakyti sau į pagrindinius klausimus: kas mes esame ir kodėl tai darome? Jie neskatina kovoti, o siūlo šviesti, ugdyti, formuoti žmones.

„Man, kaip lietuviui ir kaip krikščioniui, nemalonu matyti tokį darkymąsi. Šios dienos yra skirtos susimąstymui apie gyvenimo dovaną ir mirties realybę, kurios nė vienas neišvengsime. Tomis baidyklėmis tarsi norima išbaidyti šias mintis. Baidyk kiek nori, bet realybė yra tokia. Turėtume didžiuotis savo unikalia kultūra, nebijoti ją nešti ne kažkur užsieniuose, o čia – savo aplinkoje“, – įsitikinęs dvasininkas.

Mindaugas Žilinskis / E. Paplauskio nuotr.

Po vakarėlio – į kapines

Evangelikų liuteronų kunigas Mindaugas Žilinskis, dirbantis Karklės, Saugų ir Kintų parapijose, pritaria vyskupo Mindaugo Sabučio nuostatai, kad Helovino šėliojimai tėra žaidimai ir nereikia jų smarkiai sureikšminti.

Pasak dvasininkų, veikiausiai žmonės, besirengiantys vaiduokliais ir kitais šios iš svetur atėjusios šventės personažais, nesiekia garbinti velnio ar susitapatinti su pasirinktais personažais.

Tai tėra trumpas, vos kelias dienas trunkantis šėliojimas, kurį būtų galima prilyginti Užgavėnių persirengėliams ar kalėdinio laikotarpio kaukėms.

„Tai yra jaunų žmonių linksmybės, nemanau, kad jie tyčiojasi iš mirusiųjų. Vėliau visa tai išblėsta. Vaikams reikia žaidimų, pažais, paūgės ir pamirš. Esu tikras, kad Helovino nereikėtų sureikšminti, ieškoti tame kažkokio gilaus blogio. Būkime paprasti ir pragmatiški, dėl šios šventės žmonės nenusisuka nuo Dievo, nepradeda garbinti kažkokių juodųjų jėgų. Aš per savo kelis kunigystės dešimtmečius nesutikau nė vieno satanisto. Pašėlioję vakarėliuose su ryškiomis kaukėmis jie vis tiek ateina į kapines ir kartu su visa gimine lanko savo artimųjų kapus“, – kalbėjo evangelikų liuteronų kunigas M. Žilinskis.

Klaipėdos krašte, kur iki Antrojo pasaulinio karo vyravo evangelikų liuteronų tikėjimas, mirusiųjų pagerbimo ir kapinių lankymo tradicijos buvo kitokios nei katalikiškoje Lietuvoje.

Tačiau pastaruoju metu ne tik protestantiškų konfesijų tikintieji, bet ir stačiatikiai bei kitų religijų išpažintojai ir net ateistai vis labiau persiima papročiu Visų Šventųjų dieną – lapkričio 1-ąją – ir per Vėlines – lapkričio 2-ąją – lankytis kapinėse, puošti artimųjų kapus gėlėmis, uždegti ant jų žvakes.

Ypatybė: Helovino šventimas neapsieina be šiurpą keliančių ir apie mirtį primenančių dekoracijų. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Tradicijos panašios ir skirtingos

Neretai užklydę į senąsias Lietuvos ir Latvijos paribio kapinaites žmonės nustemba jose pamatę įrengtą medinį pakylėjimą, primenantį sakyklą.

Kunigas M. Žilinskis ragino nesistebėti, juk pokariu maldoms bažnyčios buvo uždarytos, nes buvo paverstos sandėliais ar tiesiog užrakintos.

Tada evangelikų liuteronų kunigai kviesdavo bendrai maldai kapinėse. Atšilus orams jie rengdavo kapinių šventes.

Žmonės sutvarkydavo kapus ir ten pat kartu melsdavosi, kunigai atlikdavo apeigas, skleisdavo Dievo žodį.

Kai kuriose vietovėse tam ir būdavo įrengiamos sakyklos.

M. Žilinskis pasakojo, kad į kapinių šventes susirenka net daugiau žmonių nei į pamaldas bažnyčioje.

Klaipėdiškiai lankydavo kapines ir vėlų rudenį – Amžinybės sekmadienį, kuris yra minimas paskutinį bažnytinių metų sekmadienį, kai lieka tik savaitė iki advento pradžios.

Tą dieną bažnyčiose vyksta pamaldos, kurių metu prisimenami ir pagerbiami mirę artimieji, kurių kūnai jau palaidoti, o sielos nukeliavo pas Dievą.

Po pamaldų žmonės lanko ir tvarko kapus.

Evangelikus liuteronus nuo katalikų skiria ir tradicija visų pamaldų metu drauge giedoti.

Katalikų bažnyčiose dažniausiai gieda vargonininkas arba choras. Tikintieji gali prisidėti, bet dažniausiai to nedaro.

Net Žemaičių Kalvarijos kalnus, mirus žmogui, anksčiau katalikai giedodavo ne tame pačiame kambaryje, kur pašarvotas velionis, o gretimame.

Šias giesmes senaisiais laikais giedodavo tos pačios bendruomenės žmonės, bet tik tie, kas jas mokėjo. Dabar jas atlieka samdyti giedotojai.

Liuteroniškoje tradicijoje giesmes gieda visi atėjusieji atsisveikinti su mirusiuoju, kai susėda aplink karstą.