Dienos komentaras

Rodyti teisybę

„Susimetė prostitutė su žurnalistu ir per pusmetį nusirito iki jo lygio“. Taip televizijos eteryje leidęs sau pašmaikštauti Seimo narys Viktoras Uspaskichas padarė didžiulę paslaugą. Gal ir pats nenorėdamas jis išsidavė, kokį žmonių požiūrį į žiniasklaidą stengiasi suformuoti politikai.

Pastaruoju metu pasitikėjimo žiniasklaida reitingai smuko, ir tai teikia vilčių, jog pasikeitęs visuomenės požiūris skatins keistis ir pačius žurnalistus. Tačiau kartais kyla abejonių, ar nebulvariniai laikraščiai mūsų krašte ras pakankamai skaitytojų.

Kaip pastebi kolegos žurnalistai, mūsų krašte gandais tikima labiau nei knyga, burtais - labiau nei Dievu. Nes lietuviai ne tik paskutiniai priėmė krikščionybę, bet ir vėliausiai išmoko rašto.

Iki 1864 metų mūsų krašte tebuvo išleista 300 knygų, nes daugelis žmonių nemokėjo skaityti ir rašyti. Dar 40 metų lietuviškas žodis buvo draudžiamas. Iki praėjusio amžiaus pradžios rašto nepažinusi tauta negalėjo tinkamai vystytis. Kultūrai, verslui, tautos mentalitetui padaryta didžiulė ir per šimtmečius sunkiai ištaisoma žala.

Šiandien minint 100-ąsias Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos metines galima tik su liūdesiu konstatuoti, kad didžioji Lietuvos žmonių dalis ir dabar gyvena be spausdinto žodžio. Paštą valdanti Vyriausybė taip pasitvarkė, kad laikraščių pristatymas į kaimą skaitytojams tapo nebeįkandamas.

Deja, mūsų politikų meilė laisvai spaudai baigėsi su pirmaisiais žingsniais į valdžią ir pirmosiomis aferomis. Sugriovus sovietų valdžią Lietuvoje neliko stiprios teisėsaugos, todėl žurnalistai buvo bene vieninteliai, neleidę suvešėti atvirai korupcijai.

Ir šiandien žurnalistai neparankūs valdžiai. Aukščiausiuose šalies valdžios sluoksniuose kasmet inicijuojamos pataisos, vis labiau varžančios spaudos laisvę Lietuvoje. Susikūrę valdininkų valstybę, mūsų lobstantys politikai stengiasi ją visomis priemonėmis apsaugoti nuo viešumo ir kritikos.

Prezidentūros skandalas jiems tėra dar vienas įrodymas, kad viskas būtų ramiai pasibaigę, jei tylėtų spauda. Arba jei ja niekas netikėtų. Gal tai ir yra tikslas, dėl kurio uspaskichai ir kiti mūsų politikos „elito“ veikėjai menkina žurnalistus, spaudą vadina parsidavusia.

Kalbėdami apie Prezidento skandalą plunksnos broliai pripažįsta, kad Prezidento krizė parodė žurnalistų išvirkščiąją pusę. Tačiau juk tie patys žurnalistai visam pasauliui parodė ir kitką - kiek daug politikų Lietuvoje palaiko net Tėvynės išdaviką.

O tokia ir yra žurnalistų paskirtis - parodyti teisybę.