R. Savickienė: savanorystė leido pabėgti nuo streso

Apie darbą

Ne aš viena, o visas mūsų turizmo informacijos centras stengiasi, kad kiekvienas Klaipėdos svečias jaustųsi čia kaip namie, kad sulauktų atsakymo į jiems rūpimus klausimus, pradedant nuo to, kur skaniai pavalgyti, baigiant tuo, kaip klaipėdiečiai rūšiuoja šiukšles arba kaip rasti buvusį senelio namą. Mūsų įstaigoje nėra žodžio „nežinau“, kiekvieną stengiamės pasitikti su šypsena. Savanoriauti pradėjau per pandemiją. Pačioje jos pradžioje skirsčiau į viešbučius ir apgyvendinimo vietas iš užsienio parvykstančius žmones, kai jie visi turėjo 14 dienų karantinuotis. Daugiau nei du mėnesius dirbau visą parą, žinojau visų lėktuvų ir keltų atvykimo grafikus. Teko imtis ir psichologo misijos. Kad ir kaip pavargau, ir dabar tai daryčiau. Panašiai atsitiko ir prasidėjus karui Ukrainoje. Susitikę pagalbos ukrainiečiams centre Audros gatvėje dažnai kalbėdavome, kad savanorystė leido pabėgti nuo didelio streso ir poreikio gaudyti kiekvieną žinią apie karą. Nuo pat pirmų karo minučių netilpau savyje, man reikėjo kažką daryti. Turizmo informacijos centro kempinge buvo apgyvendintos karo pabėgėlių šeimos. Ėmėme jomis rūpintis kaip savomis. Kai kurios šeimos išvažiavo į Ukrainą ar Norvegiją, bet iki šiol su šiais žmonėmis bendraujame, turime net savo atskirą paskyrą. Žinome apie jų vargus ir džiaugsmus. Labai jaudinomės, kai vienos mūsų bičiulės sutuoktiniui nutraukė ranką, padėjome gydytojai pasitvirtinant licenciją, kitoms – rasti darbą.

Apie šeimą

Man šeima – aš ir dukra. Dukra gyvena ir dirba Vilniuje, jos sritis – gyvybės mokslai, dalyvavo pasauliniame sintetinės biologijos konkurse, ji buvo vienoje pirmųjų komandų. Turiu brolį. Džiaugiuosi plačia gimine: iš tėčio pusės turiu 25 pusseseres ir pusbrolius, iš mamos – 13 tokių artimųjų.

Apie pomėgius

Pagrindinis mano pomėgis yra kelionės. Mėgstu būti prie jūros visais metų laikais. Be galo mėgstu saulėlydžius ir debesų "žemėlapius". Be to, turiu sodą.

Apie Klaipėdą

Klaipėdoje gimiau, augau, čia gyvenu. Tai yra mano miestas visomis prasmėmis: su mano laiku, darbais, siekiais, pomėgiais. Džiaugiuosi, kad esame mažesnė bendruomenė nei sostinės, daugelis vieni kitus pažįstame. Labai smagu, kai eini gatve ir vis sveikiniesi su sutiktais žmonėmis.

Gyvenimo kredo

Man labiausiai tinka ir patinka I. Simonaitytės žodžiai: „Gyvenimas yra gražus, jei iš jo neprašai daugiau, negu jis gali duoti.“

Apie „Metų klaipėdietę“

Yra daug vertesnių Metų klaipėdietės vardo moterų už mane. Gal lengviausia išrinkti turtingiausią, bet renkant sėkmingiausią, protingiausią, geriausią yra labai daug subjektyvumo. Visos nominuotos moterys yra tokios skirtingos. Todėl manau, kad kiekviena jų yra Metų klaipėdietė.