Psichiatras: baimė gydytis nuveda ir pas šarlatanus

Visi esame pažeidžiami

Pasak šios srities atstovų, psichiatrija, nors ir apaugusi daugybiniais mitų sluoksniais, po truputį keičiasi – ši gydymo sritis vis mažiau asocijuojasi su prievarta ir grotuotais langais.

Laikas nuo rugsėjo 10 d. iki spalio 10-osios Lietuvoje tradiciškai skelbiamas Atviros psichiatrijos mėnesiu. Šiai progai skirti renginiai (dauguma jų – virtualūs dėl pandemijos) baigsis spalio 10-ąją – Pasaulinę psichikos sveikatos dieną.

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo vadovas Mindaugas Būta įsitikinęs, kad tokie renginiai suteikia daugiau informacijos bei atvirumo apie psichinę sveikatą ir su ja susijusias paslaugas.

Vadovas atkreipė dėmesį, kad požiūris į psichiatriją yra glaudžiai susijęs su pagalba. Nors ligoninėje seniai nebėra grotų, daugeliui žmonių ši gydymo įstaiga vis dar kelia baimių ir neigiamų asociacijų. Baimė kartais pakiša koją gauti visavertę pagalbą, o proginiai renginiai padeda įsitikinti, kad psichiatrija nėra baubas.

Kaip sakė Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas V.Butrimas, žmones padrąsina žinomų žmonių, autoritetų pavyzdys – jie papasakoja savo istorijas, jog patys patyrė sunkių akimirkų, gydėsi psichiatrijos ligoninėje, o gavę pagalbą toliau sėkmingai tęsia karjerą.

„Turime parodyti realų gyvenimą, jog visi esame pažeidžiami, net ir sėkmingųjų kelyje yra suklupimų ir rimtų nesėkmių, kartais netgi daugiau nei sėkmių. Pavyzdys įkvepia, padrąsina, normalizuoja žmonių patirtis, mažina gėdos jausmą, kuris atskiria, izoliuoja. Žmogus, pirmą kartą susidūręs su tokia liga, gali sunkiai išgyventi tokią patirtį, gali atrodyti, kad tik jis vienas patiria tokius išgyvenimus“, – sakė specialistas.

Ieškoti pagalbos – po gyvenimo griūties

V.Butrimas pastebi, kad visgi besikreipiančiųjų pagalbos tikrai yra daugiau, ypač jaunų žmonių, kurie kartais nori tiesiog pasikonsultuoti, pasitikslinti, kaip geriau būtų elgtis vienomis ar kitomis aplinkybėmis, kokia pagalba jiems labiausiai tiktų dėl iškilusių sunkumų, kad jie nesikomplikuotų ar neatitrauktų žmogaus nuo jo tikslų, karjeros. Deja, esama ir kitokių situacijų.

„Tekdavo sutikti žmonių, kurie iš paskutiniųjų stengėsi neiti pas psichiatrą, jau buvo beprarandą darbą, griūdavo santykiai tarp šeimos narių. Kai jau nebelikdavo kitos išeities, galiausiai perlipdavo per save ir ateidavo pasikonsultuoti. Paskyrus gydymą, žmogus grįždavo padėkoti, kad savijauta pasikeitė, vėl tapo panaši į tokią, kokia buvo prieš susirgimą, išsakydavo apgailestavimą, jog nesikreipė anksčiau“, – pavyzdį iš savo praktikos pateikė Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vedėjas.

Pasak psichiatro, kartais tai kainuoja dar daugiau: yra sutrikimų, apie kuriuos statistika rodo, jog nuo simptomų pradžios iki atėjimo pas specialistą arba tinkamo gydymo suteikimo vidutiniškai praeina 7–8 metai.

„Tokia padėtis gąsdina, pagalvojus, jog žmogus tiek laiko pragyvena be tinkamos pagalbos ir kokių pasekmių tai turi jo gyvenimo kokybei. Labai skaudu matyti tuos atvejus, kai pats pacientas nori gydytis, mato prasmę, tačiau jo artimieji yra kategoriškai nusiteikę prieš gydymą, kartais net kreipiasi į įvairius alternatyvios medicinos atstovus, ieško pagalbos nepatikimuose šaltiniuose, išleidžia krūvas pinigų, tačiau nepripažįsta, jog žmogui reikalinga psichiatro pagalba, o sutrikimas ir kančia sergančiajam tik pasunkėja“, – apgailestavo V.Butrimas.

Diagnozė nėra nuosprendis

Pasak psichiatro, svarbu suprasti, kad dalis psichikos sutrikimų yra laikini, netgi praeinantys savaime, o kartais, paskyrus gan paprastą, saugų ir efektyvų gydymą, sutrikimas praeina be liekamųjų reiškinių.

Daliai sutrikimų, pavyzdžiui, obsesiniam kompulsiniam sutrikimui, būdinga tai, kad be profesionalios pagalbos nepraeis ir greičiausiai trikdys kasdienį gyvenimą bei jo kokybę. Suteikus profesionalią pagalbą, tikėtina, kad žmogus gyvens visavertį gyvenimą.

Tačiau yra kita grupė sutrikimų, kuriems būdinga lėtinė eiga, ligos pasikartojimai, kartais net ir nepaisant sudėtingo, kompleksinio gydymo nepavyksta išvengti atkryčių. Tuomet gydytojai stengiasi padėti pacientui kuo geriau valdyti simptomus, kad jų pasireiškimas netrukdytų gyventi ir kiek galint labiau apsaugotų nuo atkryčių. Jiems kartojantis gali likti tam tikrų negrįžtamų pakitimų žmogaus asmenybėje.

„Nė viena diagnozė nėra nuosprendis ir kiekvienu atveju viską tenka vertinti individualiai“, – pabrėžė V.Butrimas.

Po gydymo – greitas pokytis

Ūmios psichiatrijos skyriaus laikinasis vadovas prisiminė, kaip vieno budėjimo metu vėlyvą naktį į Priėmimo skyrių greitosios pagalbos automobiliu buvo atvežtas labai neramus pacientas, matantis įvairius vaizdinius, išgyvenantis haliucinacijas.

Praėjus vos kelioms dienoms po paskirto gydymo, tas pats žmogus, kuris dar visai neseniai žiūrinčiajam iš šalies galėjo kelti baimę dėl savo elgesio ar išsakomų nesuprantamų teiginių, jau dalyvavo pacientams skirtuose meno užsiėmimuose, normaliai ir adekvačiai bendravo.

„Šiuo atveju psichofarmakologinis gydymas gali būti stebėtinai veiksmingas, duodantis labai gerų rezultatų, visiškai atkuriantis sutrikdytą žmogaus funkcionavimą, sumažinantis kančią“, – apie laiku suteiktos pagalbos galią reziumavo psichiatras.

Pažinimas: „Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti“, – sakė meno terapeutė D.Lubienė.

Skepticizmas greitai išgaruoja

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo meno terapeutė Daiva Lubienė pasidžiaugė, kad vis daugiau pas ją ateinančių pacientų nesibaimina ieškoti pagalbos, jie vis palankiau vertina ir džiaugiasi užsiėmimais. Jaunesni ne tik patys drąsiai kreipiasi, bet paragina ir savo draugus ar artimuosius.

„Kartais atėjusieji teisinasi, kad nemoka piešti – įsijungia vidinė gynyba arba abejoja terapijos poveikiu, tačiau jau po vieno ar kelių užsiėmimų abejonės dingsta ir patys būna nustebinti vykstančiais pokyčiais. Skeptikai tampa ištikimiausiais meno terapijos užsiėmimų dalyviais. Jie tada viską geria į save“, – šypsojosi D.Lubienė.

Specialistė paaiškino, kad meno terapija apima ne tik dailę, bet šokio ir judesio, molio, smėlio, pasakų, kino, audiovizualinę terapijas. Jos lanksčiai parenkamos pagal susirinkusiųjų grupes, priklausomai nuo sutrikimų.

Su Psichosomatikos, kur gydomi suaugusieji, ir Vaikų psichiatrijos skyrių pacientais dirbanti D.Lubienė pastebi, kad meno terapija padeda saugiau, jautriau atsiverti pacientams, kai kartais net žodžiais būna sunku išsakyti vidinį skausmą. Piešimas, tam tikros metodikos palengvina vidinę kančią bei sunkumus, nuramina. Per spalvas, simbolius ateina palengvėjimas, ramybė.

„Ašaros – gyvenimo upė, ir kai gali sau leisti saugiai paleisti tai, ką laikei ar laikai giliai užgniaužęs, – palengvėja“, – taip savo pacientams mėgsta sakyti meno terapeutė.

Kasdien – po stebuklą

Tarpusavio santykiai, įvairios baimės, savęs ieškojimas, emociniai sužeidimai, netektys, valgymo sutrikimai, bandymai žudytis, fizinė ir seksualinė prievarta, autizmas, depresijos – labai skirtingos priežastys žmones atveda į meno terapeutės užsiėmimus. Kiekvienas ateina su savo skirtinga istorija. D.Lubienė juos švelniai vadina „pacientukais“.

„Kiekvienas užsiėmimas prasideda ir baigiasi klausimu, su kokiu jausmu atėjai ir su kokiu išeini. Per spalvas ir simbolius padedu žmonėms atpažinti savo jausmus ir juos įvardyti – kai atpažįsti ir pažįsti jausmus, supranti, kas vyksta. Šiandien dauguma žmonių taip bėga ir skuba, kad nebejaučia savęs. Tad užsiėmimuose daug dėmesio skiriame būtent jausmams“, – sakė D.Lubienė.

Ji pastebi, kad karantinai, izoliacija paliko pėdsaką tarpusavio santykiuose – vaikams sunku grįžti į mokyklas, suaugusiesiems pradėti bendrauti, tarp žmonių atsirado daug baimių, nerimo.

Meno terapeutė prisiminė pacientę, kuri dar prieš pirmą užsiėmimą įspėjo, jog su spalvomis nedraugauja, o šiandien mergaitė puikiai piešia pastele, „atrado“ guašą ir nuostabų spalvų pasaulį, svajoja apie dailės studijas. Tokius atradimus lydi ir vidiniai pokyčiai.

„Man meno terapija – gyvenimo dovana, nes kasdien per užsiėmimus vyksta stebuklai. Ateina žmogus su dideliu nerimu, skauduliu, o paskui pripažįsta, kad tapo geriau ar palengvėjo. Arba matai, kaip per piešinius vyksta transformacija čia ir dabar. Tokie stebuklai vyksta kasdien“, – pasakojo specialistė.