Pirmųjų vėjažuvių pakrantėje palangiškiai ėmė dairytis dar prieš kelias dienas.

"Tačiau rimtesnė žvejyba prasidės tik dabar, kai atšilo. Pasisuko vakarų vėjas, tad žvejyba turėtų įsibėgėti. Vėjažuvėms reikia šilumos, tik tuomet jos neršia. Šiemet pavasaris buvo itin šaltas, tad ir žvejybos rimtos nebuvo", – tikino Jūrų muziejaus biologas Remigijus Dailidė.

Dažniausiai vėjažuvių žvejyba prasidėdavo gegužės pradžioje.

"Startas būdavo tarp gegužės 5 ir 15 dienos. O dabar kas darosi? Jau paskutinė mėnesio savaitė ant nosies – o šilumos taip ir nebuvo. Šių žuvų žvejyba trunka ne itin ilgai, gal apie porą savaičių", – kalbėjo R.Dailidė.

Kitaip vėjažuvė dar vadinama vėjo tobiu. Tai – vėjažuvinių šeimos sūriųjų vandenų žuvis. Jos paplitusios Atlante ties Europa ir Afrika, Baltojoje, Barenco, Baltijos, Šiaurės, Viduržemio, Juodojoje, Azovo jūrose.

Ties Lietuvos krantais Baltijoje gausiausiai pasirodo papūtus vakarų vėjams.

Nežinau, kaip joms čia sekasi neršti ir ar jų vaikai būna laimingi.

"Vėjažuvės gyvena būriais pelaginėje zonoje, tai yra viduriniuose ir paviršiniuose vandens sluoksniuose. Jų daugiau ties Lenkijos krantais. Tačiau pučiant vakarų vėjams vėjažuvės ir Lietuvą pasiekia. Nežinau, kaip joms čia sekasi neršti ir ar jų vaikai būna laimingi. Pakrantėje esu matęs panašų į vėjažuvių mailių, bet delnais jūroje juk nieko nepagausi, kad įsitikintum, kokia tai rūšis", – paaiškino R.Dailidė.

Vėjažuvės minta smulkiomis žuvelėmis ir bestuburiais, šioms žuvims būdingos tolimos migracijos.

"Labai aktyvios, jos nuolat plaukia, juda. Šios žuvys užauga net iki 1,3 kg. Dažniausiai pagaunamos – 700 gramų ar kilogramą sveriančios", – aiškino R.Dailidė.

Vėjažuvėms būdinga išskirtinė, ištęsta kūno forma, ilgi ir smailūs žiomenys, apatinis ilgesnis už viršutinį.

"Palangiškiai jas gaudo plūdinėmis meškerėmis. Nuobodu. O štai spiningu šias žuvis gaudyti yra labai įdomu, tai sportinė žvejyba. Aš dažniausiai jas gaudau nuo kranto, Karklėje, anksti rytais ar vakarais", – savo žvejybos ypatumus atskleidė R.Dailidė.