Istorija, verta filmo
Kiek daugiau nei metus Rasa Baltrušaitienė vadovauja Klaipėdos socialinės paramos centrui.
Kaip pati teigia, vos pradėjus dirbti šiose pareigose, jai buvo svarbu susipažinti su visais paslaugų gavėjais.
„Pernai visus metus dienos globos asmens namuose lankiau paslaugų gavėjus ir vienas jų buvo Ruslanas, tokio šviesaus ir tokio stipraus žmogaus nesu sutikusi. Kai išgirdau jo istoriją, gerą savaitę negalėjau atsitokėti“, – prasitarė R. Baltrušaitienė.
Dienraštis apie Ruslaną, turintį retą raumenų ligą, jau yra rašęs („Baisi liga neužgesino vilties“, „Klaipėda“, 2013 01 12).
Klaipėdietis Ruslanas nevaikšto nuo vaikystės. Jis savarankiškai nepajėgia net apsiversti ant šono. Be kitų žmonių pagalbos žmogus nepragyventų nė dienos.
Dėl ligos 56-erių vyras savo sudėjimu dabar primena 5 metų vaiką.
Kaip pats pasakojo, jis toks gimė, niekada nevaikščiojo.
Jį augino seneliai.
Kai dar buvo mažas, vežė pas gydytojus į Maskvą, Peterburgą, į Kijevą.
Bet tada į jį pažiūrėję specialistai tik pagūžčiodavo pečiais. Spėliojo, gal tai – genetinė liga, gal kas nors kita.
Bet viskas taip ir liko, Ruslanas teigė prisitaikęs prie savo fizinės negalios.
Seneliams mirus, jį ėmėsi globoti giminaitė, kurią atėjusi lankyti individualios priežiūros darbuotoja ir rado Ruslaną.
Jis buvo labai apleistas, fiziškai išsekęs iš bado, nepajėgė net pakelti galvos.
Socialinė darbuotoja, paslapčia nuo moters, nešė Ruslanui maisto ir maitino, kad jis nors šiek tiek sustiprėtų.
Kai globėja apie tai sužinojo, kilo skandalas.
Galiausiai Ruslanui buvo atskirai išnuomotas butas, kuriame jį kasdien lanko jo slaugai pasišventusi socialinė darbuotoja Larisa.
„Kai atvykau aplankyti Ruslano, jis man išklojo visą savo istoriją, kuri verta knygos ar filmo. Man tai buvo tarsi šalto vandens kibiras ant galvos. Sunku suvokti, kad taip gali būti realybėje. O jis išliko toks stiprus savo dvasia. Tokių stiprių savo vidumi yra ir daugiau. Pavyzdžiui, klaipėdietis Nikolajus nevaldo rankų, sėdi vežimėlyje, bet pamatytumėte, kiek gyvenimo džiaugsmo jame. Jis stengiasi dalyvauti visose mūsų organizuojamose veiklose. Yra tų šviesių žmonių, tikrai yra“, – tikino R. Baltrušaitienė.
Kai žvaigždė užgęsta
Šie žmonės nėra pensinio amžiaus, bet jiems būtina kitų žmonių pagalba.
Rasa papasakojo dar vieną istoriją apie keturiasdešimtmetį klaipėdietį, kurį taip pat lanko socialinės darbuotojos.
Jis po šuolio į vandenį liko paralyžiuotas, valdo tik rankas.
„Kai aplankiau, jis galbūt manė, kad aš jo imsiu gailėtis. Bet mes kalbėjome apie muziką, filmus, apie jo skaitomas knygas. Išėjusi iš jo namų ilgai galvojau, kaip kartais likimas duoda tokius išbandymus, o jie dar sugeba kitiems pakelti ūpą“, – džiaugėsi R. Baltrušaitienė.
Kokį šansą turėjo tokie žmonės sovietmečiu ar nepriklausomybės pradžioje, kai socialinių paslaugų faktiškai nebuvo, o globos namai prilygo mirties nuosprendžiui?
„Kokį šansą? Turbūt nulinį. Būdavo ir neįgalių vaikų namai. Jie ten būdavo uždaryti ir tiek. Dabar viskas kitaip. Šiuo atveju kalbu apie suaugusiuosius. Kai ateiname pas juos į namus, jie būna dėkingi už pagalbą, parodytą dėmesį ar mažą dovanėlę. Dažniausiai tai šviesūs žmonės, kurie labai nori būti išklausyti, nori išsikalbėti. Tačiau yra visokių, būna ir pretenzingų, ypač kadaise žinomų žmonių. Bet juos galima suprasti, kažkada jie maudėsi šlovės spinduliuose, o dabar niekam nereikalingi, pamiršti, patys nebegali susitvarkyti, jiems reikia pagalbos, o socialiniam darbuotojui jis neretai būna ne garsenybė, ne žvaigždė, o vienas paslaugų gavėjų“, – teigė R. Baltrušaitienė.
Pagalba nuo vienišumo
Klaipėdos socialinės paramos centro vadovė R. Baltrušaitienė šiame darbe ne naujokė.
Moteris septynerius metus prieš tai dirbo Neringos socialinių paslaugų centro direktore.
Nors Neringoje gyventojų yra vos per 4 tūkst., socialines paslaugas gaunančiųjų buvo nemažai.
„Neringoje nėra tokio didžiulio spektro socialių paslaugų, kaip Klaipėdoje. Abi savivaldybes vienija socialinė paslauga „pagalba į namus“. Klaipėdoje teikiama dienos globa asmens namuose, Neringoje tokios paslaugos nėra, nors poreikis yra. Neringoje yra Pirminės sveikatos priežiūros centras ir jo patalpose įkurti stacionarūs slaugos namai. Ten yra 10 lovų, kur slaugomi sunkesni ligoniai“, – kalbėjo R. Baltrušaitienė.
Tačiau dažniausiai tie žmonės kenčia ne tik dėl fizinių ar kitokių negalių, bet ir dėl vienišumo.
Nuo vienatvės gelbsti Trečiojo amžiaus universitetas – savarankiška, savanoriška, visuomeninė vyresnio amžiaus žmonių, ne pelno siekianti organizacija.
Ji skatina vyresnio amžiaus žmonių socialinę integraciją į visuomenę, palaiko jų darbingumą, kelia žinių ir kultūros lygį, sudaro sąlygas keistis gyvenimo patirtimi.
„Vien Neringoje į Trečiojo amžiaus universiteto veiklas įsitraukę per šimtas žmonių. Kaip tokiai mažai savivaldybei tai yra gana daug. Visą laiką galvojau, kas juos skatina čia ateiti. Paskui supratau, kad tai veikia klubo principu, kai renkasi draugai, pažįstami. Jie ten nesijaučia vieniši“, – kalbėjo R. Baltrušaitienė.
Darbuotojų reikės daugiau
Lietuvos, kaip ir visos Europos visuomenė, yra senstanti, tad ateityje reikės gerokai daugiau socialinių darbuotojų.
„Viskas priklausys nuo valstybės padėties, nuo ekonomikos, nuo politinės situacijos ir nuo socialinės politikos. Visuomenė vis tiek sensta, jauni žmonės išvažiuoja. Demografinė situacija ypač prasta, negaliu įvardyti konkrečių skaičių, bet socialinių darbuotojų tikrai reikės daugiau. Jau šiandien matome, kad jų trūksta, būtent tų, kurie eina pas žmones į namus“, – teigė R. Baltrušaitienė.
Vakarų valstybėse socialinės problemos panašios į Lietuvos. Ten taip pat labai paklausi socialinio darbuotojo profesija.
Pavyzdžiui, Norvegijoje dabar stengiamasi, kad neįgalus žmogus būtų globojamas jo namuose.
Esą buvo laikas, kai jie gyveno savivaldybių įrengtose komunose, bendruomenių namuose, turėdavo atskirus būstus, tačiau ilgainiui grįžta prie savų būstų idėjos.
Dienraščio žiniomis, Norvegijoje pas tuos, kuriems teikiamos paslaugos namuose, ryte atvyksta viena darbuotoja – ji žmogui padeda apsiprausti, apsirengti. Vėliau apsilanko kita specialistė, kuri pagamina maistą, pamaitina, pabendrauja, paguldo miegoti ir išvažiuoja.
Vakare ateina dar kita socialinė darbuotoja, kuri atlieka vakarinę namų ruošą.
„Kodėl svarbu paslaugas gaunančiam žmogui gyventi savo namuose? Net yra posakis, kad net savos sienos gydo. Jie savuose namuose geriau jaučiasi. Mūsų darbuotojai taip pat važiuoja semtis gerųjų patirčių iš užsienio, bet vėlgi vienareikšmiškai negalima atsakyti, kur geriau – savuose ar globos namuose. Pavyzdžiui, globos namuose visi gyventojai bendrauja tarpusavyje, o namuose atvažiuoja tik socialinė darbuotoja, paskui žmogus vėl lieka vienas tarp keturių sienų“, – teigė R. Baltrušaitienė.
Socialinių darbuotojų tikrai reikės daugiau, nes jau šiandien matome, kad jų trūksta.
Tik ketvirtis amžiaus
Klaipėdos socialinės paramos centras įkurtas tik prieš 25 metus. Iki to tokios paslaugos teikiamos nebuvo, nebuvo ir socialinių darbuotojų.
Rugsėjo 27-ąją jie minės savo profesinę šventę.
Ši profesija pas mus dar gana jauna, nors ir sovietmečiu žmones kamavo tos pačios problemos – fizinė ar psichologinė negalia, o slaugos namų faktiškai nebuvo.
„Anais laikais artimųjų slauga užsiimdavo šeimos nariai. Dabar viskas kitaip, įsišaknijo susvetimėjimas, be to, vaikai išvažiuoja, o seni ligoti tėvai lieka vieni. Mūsų paslaugų gavėjai labai dažnai yra vieniši, tad socialiniai darbuotojai – pirmieji, kurie suteikia pagalbą“, – teigė R. Baltrušaitienė.
Statistikos departamento duomenimis, 2025 metų pradžioje Klaipėdoje gyveno per 161 tūkst. žmonių, iš jų 33 806 – pensinio amžiaus, tai yra 21 proc. visų klaipėdiečių.
Naujausi komentarai