Lietuvoje energinio naudingumo klasės žymimos nuo G iki A++, priklausomai nuo to, kiek energijos pastatas sunaudoja ir kaip efektyviai ją panaudoja. Įvertinami ne tik statybiniai sprendimai, bet ir naudojami energijos šaltiniai. 

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) prezidentas Mindaugas Statulevičius aiškino, kad viena svarbiausių dedamųjų – pastato sandarumas: „Pirmiausia vertinamos pastato atitvarų – išorinių sienų, stogo, perdangų – šilumos izoliacinės savybės. Kitaip tariant, ar pastatas sandarus ir efektyviai išlaiko šilumą.“ 

Norint pasiekti aukštesnę energinio efektyvumo klasę, neužtenka tik kokybiškų konstrukcinių sprendimų. Pavyzdžiui, sandarus pastatas privalo turėti ir mechaninę vėdinimo sistemą su rekuperacija. Tokiai įrangai taip pat keliami reikalavimai: rekuperatoriai turi būti efektyvūs ir sunaudoti kuo mažiau elektros energijos, kad nebūtų prarandama dalis pastato bendro energinio efektyvumo.

Aukštesnės klasės neįmanoma pasiekti be atsinaujinančios energijos. Nuo A klasės tai tampa privalomu reikalavimu – pavyzdžiui, dalis šilumos energijos turi būti iš biokuro, jei naudojamas centrinis šildymas. O siekiant A++ klasės būtina naudoti ir atsinaujinančius elektros šaltinius, dažniausiai saulės elektrines. 

Pigiau šiandien – brangiau rytoj? 

Žemesnės klasės būstas gali atrodyti patrauklus dėl mažesnės kainos, tačiau ilgainiui jo priežiūra gali atsieiti brangiau. Prastesnė šilumos izoliacija, trumpesnis tarnavimo laikas ir dažnesnis poreikis remontuoti didina ilgalaikes išlaidas.

„Paprastai kokybiškai pastatytam namui neturėtų reikėti didelių remonto darbų 30–40 metų, tačiau dažnai žemesnės klasės būstuose medžiagų ilgaamžiškumas būna mažesnis, o statybos sprendimai – trumpalaikiai. Tokiems pastatams greičiau prireikia atnaujinti šilumos izoliaciją, fasadą ar net keisti konstrukcinius elementus. Vis dėlto pastato ilgaamžiškumui ir energiniam efektyvumui įtakos turi ne tik energinė klasė, bet ir pastato priežiūros kokybė. Net žemesnės energinės klasės būstas, jei yra tinkamai prižiūrimas, gali ilgai išlaikyti gerą būklę. Tuo tarpu net ir A++ klasės pastatas, esant prastam administravimui ir ignoruojant sistemų nusidėvėjimą, gali greitai prarasti savo efektyvumą“, – aiškino M. Statulevičius. 

Tvarumas tampa būtinybe 

asak Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto Statybinės fizikos laboratorijos vadovo dr. Karolio Banionio, renovuojant daugiabutį galima gerokai sumažinti energijos poreikį. Tai atsiliepia ne tik sąnaudoms, bet ir aplinkosaugai.

„Kalbant apie pastato tvarumą plačiąja prasme, svarbu atsižvelgti ne tik į eksploatacijos laikotarpį, bet ir į tai, iš kokių medžiagų jis pastatytas bei kas nutiks šioms medžiagoms pasibaigus pastato gyvavimo ciklui. Naudojant atsinaujinančios ar organinės kilmės medžiagas, perdirbtus statybos elementus, tvarumo indeksas gerėja. Tokios medžiagos mažina CO2 pėdsaką ir gali būti lengviau perdirbamos ar pakartotinai panaudojamos“, – sakė K. Banionis. 

Ekspertas pridūrė, kad jau formuojamos metodikos, kurios leis vertinti pastatų tvarumą visapusiškai. Vienas iš pažangių būdų – skydinė renovacija, kurioje pasitelkiamos natūralios kilmės medžiagos. Tokios iniciatyvos ne tik spartina atnaujinimo procesą, bet ir kuria ilgalaikę naudą tiek žmogui, tiek aplinkai.

Iki spalio 1 d. galioja Aplinkos projektų valdymo agentūros kvietimas daugiabučių renovacijai. Visa informacija apie kvietimo sąlygas – oficialiame puslapyje apva.lrv.lt. Paraiškas galima teikti per informacinę sistemą APVIS. 

Projektas „Daugiabučių namų renovacijos skatinimas“ finansuojamas Sanglaudos fondo lėšomis.