Dienos komentaras

Partijos migrena

Galvos skausmas pažįstamas beveik visiems. Ne svetimas šis sopulys ir partijoms. Antai krikdemai citramoną ryja dėl Kazio Bobelio, libdemai turi Jurijų Borisovą. Nuo pat dviejų partijų susijungimo savąja migrena „džiaugiasi“ ir socialdemokratai. Jų sopulys, anot vienos „Dviračio žynių“ herojės, - vardu Vycianis.

Komunizmo išprusinti ir užgrūdinti brazauskininkai iškart suvokė, kad su socdemais susijungę į vieną partiją turės ne tik privalumų. Net be aiškiaregės Lenočkos Lolišvili matėsi, jog Vytenis Povilas Andriukaitis siurprizų paruoš ne vieną.

Tačiau jėga uždėti apynasrį partijos pirmininko pavaduotojui pasirodė nepatrauklu. Be to, nebuvo garantijos, kad mėginimas politiką nutildyti pavyks. Todėl naujieji partijos strategai pasielgė apdairiau.

Politikoje galioja panašūs dėsniai, kaip ir armijoje. Jei žmogaus nėra kur dėti, jei jis trukdo dirbti, toks veikėjas ne išmetamas laukan, bet paaukštinamas. Taip atsilaisvina postas darbščiam žmogui, patenkintas ir pats „stabdys“.

Turbūt ir V.Andriukaitis neįžvelgė klastos, kai prieš penkmetį brazauskininkai jam sukrovė lagaminus ir išstūmė į Prezidento rinkimus. Viltis buvo abipusė: vienas tikėjosi laimėti, kiti - atsikratyti neprognozuojamo kolegos.

Kaip viskas baigėsi, žinome visi. Tačiau brazauskininkai rankų nenuleido. Jie pamažu ėmė puoselėti viltis, kad V.Andriukaitį pavyks išgrūsti į Europos Parlamentą. Būdamas ne tokiame jau ir artimame Briuselyje jis paskęstų naujuose rūpesčiuose, užsimirštų ir nebetrukdytų partijoje šeimininkauti Algirdui Brazauskui.

Tačiau V.Andriukaitis „išdūrė“ visus. Jis sugebėjo taip išlaviruoti partijos „strelkose“, kad kandidatų į Europos Parlamentą sąrašuose jo pavardės išvis neliko.

Tokią pergalę reikėjo nedelsiant paminėti. Proga pasitaikė kaip reta palanki. Čiupęs neapdairiai paliktą Seimo komisijos dėl „Mažeikių naftos“ privatizavimo išvadų projektą, jis skėlė iš peties. „Williams“ - korumpuota kompanija (...) nešvari, žulikai”, - rėžė socdemas.

Pamanęs darąs gerą darbą, V.Andriukaitis drąsiai nukreipė ugnį į save. Tačiau metas „atkosėti“ atėjo netrukus, o politikui atsiprašinėti visai nesinori.

Nebūtų buvę nei amerikiečių demaršo, nei neramumų diplomatiniuose sluoksniuose, jei V.Andriukaitis būtų suvokęs esminį dalyką. Brazauskininko vadovaujama komisija siekė ne nubausti „Williams“, bet viso labo prieš rinkimus pakutenti savo konkurentus.

Vyciani kaip visada užlipo ant matomoje vietoje pamesto grėblio. Tik galvą po smūgio skauda ne jam, bet visai partijai.