Partija - ne krepšinis

Politiniai lyderiai nuo Lietuvos rinkėjų negali pasislėpti už savo partijų nugarų. Vis dėlto dairomasi ne į skambius, daug žadančius partijų pavadinimus, o į konkrečius žmones.

Balsus už vieną ar kitą partiją lemia jų konkretūs lyderiai, o ne anoniminės programos. Jų autoriai, dažniausiai brangūs viešųjų ryšių specialistai, tautai lieka nežinomi.

Juk ne partijos vadovauja ministerijoms ir Seimo komitetams, o konkretūs žmonės. Ir vykdo jie ne savo pasakų rinkinį, išleistą eilinių rinkimų proga, o kažkokią valdiškų kėdžių sergėtojų išrastą esą valstybinę politiką.

Per rinkimų kampanijas politikai pričiulba apie tūkstantines pensijas ir didelius minimalius atlyginimus. Tačiau kitą rytą, kai suformuojama Vyriausybė, paaiškėja, kad visa tai bus po ketverių metų, - pradėjus dar kitą kadenciją.

Tai yra gudri taktika, kuri vadinasi: „Rinkimai baigėsi, ruoškis kitiems“. Suprask, žmogau, jei dar kartą išrinksi mus, tai mes vėl pažadėsime viską padaryti po ketverių metų. Ir taip iki begalybės. Kol rinkėją ir išrinktąjį išneš kojomis į priekį. Skirtumas, kad pirmąjį palydės į amžinybę pigiame pušiniame karste, o antrąjį - ąžuoliniame.

Visa tai per penkiolika metų rinkėjai jau „perkando“. Juos vis sunkiau „išdurti“. Todėl tautiečiai pasitiki partijomis tol, kol pasitiki jų lyderiais. Viktoro Uspaskicho karjera - geriausia tautos požiūrio į partijas ir asmenybes iliustracija.

Jeigu rytoj vyktų rinkimai į Seimą, reitinguose ilgą laiką pirmavusi Darbo partija nebebūtų lyderė. Per pastaruosius du mėnesius ketinančių balsuoti už Viktoro Uspaskicho vadovaujamą partiją sumažėjo 15 procentų. Pirmą kartą nuo 2004-ųjų vasario „darbiečius“ iš lyderių išstūmė socialdemokratai.

Turbūt ir arkliui aišku, kad šis rekordinis skrydis į bedugnę yra dėl Darbo partijos lyderio, susivėlusio privačiuose ir viešuose interesuose bei kriminalu švinktelėjusioje istorijoje dėl jo aukštojo mokslo diplomo.

Lietuvoje dar nebuvo taip, kad valdanti partija, praradusi pasitikėjimą, staiga atsigautų ir vėl įsiveržtų į lyderius. Tai ne krepšinis, kur pirmąjį kėlinį sužaidęs gerai, du patinginiauji, o ketvirtąjį - išplėši pergalę vienu tašku.