Palangoje šurmuliuoja jubiliejinis vasaros sezono atidarymas. Prieš 40 metų kurortui vadovavęs Danius Puodžius – vienas šios šventės pirmtakų. Palangiškis neslepia, jog kasmet prisimena pirmąją kurorto sezono atidarymo šventę ir pabrėžia, kad tikriausiai šiuolaikiniams poilsiautojams ši sukeltų šypseną.
Norėjo išjudinti žmones
– Kaip kilo mintis organizuoti pirmąją Palangos sezono atidarymo šventę?
– Tuo metu buvau vykdomojo komiteto pirmininkas. Gegužės mėnesį netoli Kurhauzo kasmet atsidarydavo vasaros restoranas „Jūra“. Jis veikdavo tik sezono metu, buvo labai populiarus. Būdavo taip priimta – atsidarius „Jūrai“ prasideda vasaros sezonas. Nepatiko, kad kurorto sezono pradžia siejama su vieno restorano atidarymu. Jis turėjo būti platesnis – vykti daugiau kultūrinių renginių. Taip nusprendėme rengti viso miesto šventę. Reikėjo išjudinti žmones.
– Kokia buvo pirmoji Palangos vasaros sezono atidarymo šventė?
– Po tiek metų sunku pasakyti, ar 1970-aisiais vasaros sezono atidarymo metu vyko dainų šventė, ar jau buvo karnavalas. Vėliau kasmet būdavo organizuojami pastarieji. Šventės renginių pasiskirstymas būdavo panašus. Penktadienis skirtas parodoms, šventės kulminacija – koncertas ant jūros tilto, bet tai nepasiteisino. Vėjas nunešdavo muzikos garsus į jūrą. Vykdavo ir kermošius. Tik jis būdavo ne J.Basanavičiaus gatvėje, o Vytauto. Jame pasirodydavo amatininkai, puodžiai, gintaro meistrai. Nebuvo tokio turgaus, kaip dabar.
Kastytis avėjo sportbačius
– Kuo pasižymėjo tuometiniai karnavalai?
– Eisenos maršrutas būdavo panašus, kaip ir dabar. Kolektyvai, pasipuošę karnavaliniais kostiumais, išeidavo iš dabartinės Senosios gimnazijos stadiono, žygiuodavo Vytauto gatve, vėliau J.Basanavičiaus. Jie šokdavo, dainuodavo. Kaukės buvo įvairios. Stengėmės atspindėti Palangos legendas. Visada eidavo Eglė žalčių karalienė su savo vaikais ir Žilvinu, Vasara, velniai, prie tilto visus pasitikdavo Jūratė ir Kastytis. Vienais metais karnavale pasirodė kunigaikštis Kęstutis ir Birutė. Labiausiai man į atmintį įsirėžę karnavalo dalyviai – tais laikais populiaraus animacinio filmo „Na, palauk“ herojai. Mažas berniukas buvo zuikis ir sėdėjo ant dviratuko, o vilkas – ant išklerusio motociklo. Jų personažai suvaidino nemažą vaidmenį – palietė daugelio jausmus. Šiandien tai nebe toks aktualus dalykas, nes visi vietiniai legendas žino.
– Kas dalyvaudavo karnavaluose ir kaip gimdavo kaukės?
– Tuomečiai karnavalai išsiskyrė tuo, kad juose dalyvaudavo tik Palangos kolektyvai – įvairių įmonių darbuotojai. Jie mielai prisidėdavo prie šventės organizavimo. Kaukės būdavo kuriamos paprasčiausiomis priemonėmis. Legendų personažai vilkėdavo tautiniais rūbais. Dar dabar kažkas prisimena, kad Kastytis avėjo sportbačius. Primityvu, bet viską darėme savo jėgomis. Gal šalies mastu ir skurdžiai atrodėme, bet viską darėme patys.
Į Palangą – aiškintis santykių
– Ar tuometės šventės sulaukdavo didelio poilsiautojų susidomėjimo?
– Kurorto šventės vykdavo gegužės pabaigoje arba birželio pirmąjį šeštadienį. Žmonių atvykdavo labai daug. Priešingai nei dabar, jų netrūkdavo ir žiemos metu. "Neišsipūsdavo" tuomet ir savaitgaliai. Visos sanatorijos (apie 5 tūkst. vietų) buvo pilnos visus metus – žmonės čia gyvendavo po 10, 14 ar 21 dienas. Kelialapis kainuodavo kapeikas – 7 rublius. Atvykdavo ir užsieniečiai. Prieš 40 metų Palangoje lankėsi labai daug Vidurinės Azijos piliečių. Jie žiemos metu po miestą vaikščiodavo savo tradiciniais chalatais. Tada pradėjome sakyti sanatorijų darbuotojams, policijai, kad įspėtų atvykėlius, jog taip elgtis nedera. Taip pavyko pakeisti svečių elgesį. Dabar didžiausia problema, kad kitu metų laiku neturime pramogų, kurios priviliotų žmones. Anksčiau profsąjungos išpirkdavo kelialapius, reikėdavo primokėti kapeikas. Dabar žmonės patys turi rūpintis savimi. Todėl sanatorijos ir tuščios.
– Šiais laikais Palanga ypač populiari tarp jaunimo. O kaip buvo prieš 40 metų?
– Dabar į Palangą atvyksta daug palaidoko jaunimo, kurį sunku suvaldyti. Tais laikais taip pat būdavo rimtų incidentų. Kartą į Palangą atvyko šiauliečiai muštis su kauniečiais. Tada lyg ir klaipėdiečiai prisidėjo. Berods stojo į šiauliečių pusę. Tačiau tokie įvykiai nebuvo masiški. Vėliau juos pradėjo gaudyti tuometė milicija, ir problema buvo išspręsta.
– Kaip pavykdavo suvaldyti transporto srautus?
– Tais laikais lengvųjų automobilių nebuvo tiek daug. Į Palangą žmonės dažniausiai atvykdavo autobusais, traukiniais, lėktuvais. Savaitgaliais į kurortą žmonės suvažiuodavo ir sunkvežimiais. Mašinos nebuvo leidžiamos į miesto centrą. Jas reikėdavo palikti aikštelėse prie degalinės, Vanagupėje, prie Gubojos.
Dėl kainų didinimo – konfliktas
– O kainos Palangoje būdavo aukštos?
– Tais laikais trūkdavo maitinimo įstaigų. Prie valgyklų nusidriekdavo ilgiausios eilės. Tačiau kainos nuo kitų miestų nesiskyrė. Jos buvo tokios pat, kaip Skuode ar Kretingoje. Prisimenu, koks konfliktas kilo, kai Palangos kulinarinis cechas norėjo 10 kapeikų padidinti kainas. Dabar galvos sukti, kur pavalgyti, nereikia. Reikia galvoti tik už kiek.
– Kuo dar buvo ypatingi Palangai 1970 metai?
– Tais metais buvo pastatytas gėlių paviljonas – dabartinė „Kupeta“. Man šis pavadinimas labai nepatinka ir visiškai netinka šiam statiniui. „Kupeta“ buvo statyta kaip gėlių paviljonas. Ji pradėjo veikti jau po vasaros sezono atidarymo – rugpjūtį. Ta proga buvo surengta gėlių paroda, tačiau šių visai patalpai užpildyti neužteko. Į atidarymą atvažiavo ir danų karikatūristas Herlufas Bidstrupas. Buvo surengta jo darbų paroda. Nuo to laiko „Kupetoje“ ir organizuojamos ekspozicijos, nors salės tam nepritaikytos. Tais pačiais metais buvo atidaryta ir Vasaros estrada.
– Kaip vertinate dabartines Palangos vasaros sezono atidarymo šventes?
– Džiaugiuosi, jog ši šventė išliko. Tačiau gaila, kad nėra vietos palangiškių karnavalų. Tais laikais pinigų organizavimui gaudavome labai mažai. Pasitelkdavome saviveiklininkus. Gaila, kad ši tradicija išnyko. Viskas samdoma, nebėra entuziazmo. Žmonės susvetimėjo – kiekvienas sau. Kita vertus, yra išaugęs poreikis kokybei. Gal tas pirmosios šventės lygis dabar atrodytų labai naiviai. Esame išlepę, visi kritiški. Dabartiniai karnavalai – geri, bet ropojantis metalinis vabalas man nepatinka. Organizuojamos pramogos turėtų būti artimesnės Palangai. Aišku, tuomečio karnavalo nepakartosi, nes saviveiklininkų nebėra.
Negerovės spaudžia širdį
– Ar esate tikras palangiškis?
– Esu kilęs iš kaimo, kuris yra tarp Molėtų ir Utenos. Baigiau Politechnikos institutą, kelininko specialybę. Tada prasidėjo mano kelionė po Žemaitiją. Dirbau Užventyje, Tauragėje, Plungėje, kol 1969 metais atvažiavau į Palangą. Taip čia ir likau. Dabar dėl kiekvienos pamatytos negerovės Palangoje skauda širdį. Rodos, svetimas rūpestis, bet vis tiek blogai, neigiamai veikia.
– Niekada nekilo minčių keisti gyvenamosios vietos?
– Palanga buvo ketvirtasis miestas, kuriame apsigyvenau. O ką reiškia kraustymasis? Kažkas baisaus. Be to, čia man patiko.
– Ką veikiate dabar?
– Pernai nuo kovo 1 dienos išėjau į pensiją. Palangoje pradirbau 40 metų. Tebesu Palangos tarybos narys. Dabar su bendraminčiais įkūrėme Palangos kraštovaizdžio bičiulių klubą.
– Kuo užsiimate laisvalaikiu?
– Kadangi visą gyvenimą dirbau atsakingą darbą, norisi ramybės. Jaunystėje dažnai pliaže lankydavomės. Darbo metu taip pat dažnai važiuodavau. Dabar nebetraukia. Patinka pasivaikščioti pajūriu, pasivažinėti dviračiu. Tačiau vis atsiranda visokių darbelių. Reikia sode pasikrapštyti. Ką čia pensininkas per daug judėsi.
– O jūsų žmona palangiškė?
– Ne. Žmoną atsivežiau iš Žemaitijos, Užvenčio. Susipažinome, kaip būdavo įprasta tais laikais, šokiuose. Žmona dar tebedirba. Kartu pragyvenome 48 metus. Užauginome sūnų. Turime du anūkus. Anūkas – studentas, o anūkė – dešimtokė.
Naujausi komentarai