Neregėti grybai Lietuvos miškuose: žemaičiai ieško trumų

Sunku atpažinti

"Sulaukiau jau tradiciniu tampančio klausimo – trumas tai ar ne? Visa kita grybautojams neegzistuoja", – tikino Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mikologas Jonas Kasparavičius.

Mikologas sakė neseniai gavęs laišką su rasto grybo nuotrauka.

Grybautojų mėgstamoje feisbuko paskyroje taip pat verda aistros dėl aptikto grybo. Vieni grybautojai tikina, kad radinys yra trumas, kiti  perspėja, jog namo kažkas parsinešė nuodingą grybą – ankštenę. Šių grybų vaisiakūniai būna vidutinio didumo, tačiau gali siekti nuo 3 iki 10 cm skersmens.

Mikologas J. Kasparavičius teigė, kad iš nuotraukos net ir specialistui sunku atpažinti retą grybą.

Kartais žmonės mums atneša pumpotaukšlių ir klausia, ar tai trumai.

"Reikėtų tyrinėti patį grybą. Rūšies iš nuotraukos gali ir nenustatyti, nebent tik gentį. Kas ten pasakys, gelsvai rusvas gumbelis, ir tiek. Truputį mažoka informacijos. Jokios mobiliosios programėlės nesugeba nustatyti grybo tik pagal jo išvaizdą. Tai pats išbandžiau, kai į vieną interviu nusinešiau žaliųjų musmirių. Programėlės jų neatpažino. Nors kiekvienas iš mūsų žaliąsias musmires užsimerkęs turėtų atpažinti", – juokavo J. Kasparavičius.

Reikia kalkingos dirvos

J. Kasparavičius aiškino, kad pasaulyje paplitę juodieji ir baltieji trumai.

"Italijoje paplitę baltieji trumai. Vargu, kad jų galima rasti Lietuvoje. Į Europos šiaurės vakarus auga juodieji trumai. Lietuvoje prieš paskutinį ledynmetį gal jų ir buvo, bet, tikėtina, jis sunaikino viską. Trumų beliko Ispanijoje, Pirėnų pusiasalyje, Prancūzijoje, Šiaurės Italijoje, kitos rūšys paplito po Balkanus. Kiek girdėjau, kitose šalyse juos mėgina veisti, sodina plantacijas. Tačiau trumui reikia specialaus, kalkingo, struktūrizuoto dirvožemio, kuris praleistų orą", – pasakojo specialistas.

Mikologas abejojo, ar Kuršių nerijos smėlingas dirvožemis būtų tinkamas trumų augavietei.

"Jiems reikėtų specialių medžių kaimynystės, pavyzdžiui, ąžuolų ar skroblų. O smėlingame dirvožemyje augtų tik šakniagrybinių (Rhizopogonaceae) šeimos grybų rūšis", – pastebėjo specialistas.

J. Kasparavičius / Asmeninio archyvo nuotr.

Gelsvojo šakniagrybio vaisiakūnis yra pailgas, maždaug graikinio riešuto dydžio. Iš žemės matyti tik viršutinė grybo dalis. Viršutinis sluoksnis yra rudai gelsvas, kai jaunas – rausvai rudas, kai pasensta – patamsėja.

Viską nori suvalgyti

"Grybautojai galėjo aptikti ir juodažvaigždį ar baltažvaigždį, tačiau tiksliai galima nustatyti tik ištyrus sporas. Kartais žmonės mums atneša pumpotaukšlių ir teiraujasi, ar tai trumai. Įvairių klausimų būna. Kiti taip atsargiai teiraujasi apie haliucinogeninius grybus. Antras dažnas klausimas – ar grybas valgomas? Tarp požeminių grybų mirtinai nuodingų nėra. Bet ką ten valgyti, ten praktiškai nieko nėra. Požeminius grybus dažniau valgo, kai jų masė dar balta, o siųstoje nuotraukoje matyti, jog ji tamsi. Dažniausiai tokių grybų jau niekas nevalgo", – kalbėjo J. Kasparavičius.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialo, Klaipėdos universiteto bei Rygos technikos universiteto Liepojos filialo mokslininkai prieš kelerius metus vieno projekto metu šešiose bandomosiose plantacijose mėgino įveisti Burgundijos trumų.

Ar šis projektas davė kokių vaisių, nutylima. Apie šalies miškuose galinčius derėti trumus mokslininkai nesigiria.