Mirtis stačiatikių vienuolio tėvo Antonijaus neįveikė

Išeities iš beviltiškų situacijų, dvasios ramybės, sveikatos ir problemų sprendimo daugybė klaipėdiečių prašo šventa laikomoje vietoje – prie stačiatikių šventiko tėvo Antonijaus kapo Lėbartuose.

Ir šiandien daro stebuklus

Artimųjų amžinojo poilsio vietos aplankyti atvažiuojantys klaipėdiečiai neretai užsuka į koplyčią. Tačiau ne tik stačiatikų pastatyta ir visų konfesijų tikintiesiems miela koplyčia traukia žmones į tą vietą.

Greta šio statinio yra vienintelis kapas, kurį kasdien aplanko dešimtys, o kartais ir šimtai žmonių. Net žiemą jis nuklotas gėlėmis, čia plevena gedulo žvakės, stačiatikių papročiu paliekama maisto.

Žmonės prieina, žegnojasi, pastovi, apeina aplinkui kapą, parymo.

Dažniausiai kiti stengiasi netrukdyti.

Net ankstų savaitgalio rytą nuo pagrindinio kapinių keliuko šio kapo link naktį iškritusiame sniege ryškėja ką tik išmintų pėdų takas.

Jis veda prie stačiatikių vienuolio tėvo Antonijaus amžinojo poilsio vietos. Pasaulietinis šio žmogaus vardas ir pavardė – Anatolijus Buravcevas. Nuo sunkios ligos miręs šventikas čia buvo palaidotas 2010 m. lapkritį.

Tėvą Antonijų pažinojo daugybė klaipėdiečių, o dabar iš lūpų į lūpas sklinda gandas, kad daugeliui žmonių padėdavęs vienuolis ir po mirties daro stebuklus.

Daugybė žmonių užsuka prie šio kapo ir, neprašydami šventiko pagalbos, tiesiog sukalba maldą už mirusįjį ir eina savais keliais.

Išvadavo nuo kančių

Viena klaipėdietė vargo slaugydama Kaliningrade gyvenusią anytą. Garbaus amžiaus moteris be galo ilgai ir sunkiai sirgo. Artimieji kiekvieną savaitgalį važinėjo jos lankyti.

Seko ne tik toli gyvenančios moters giminaičių pinigai, bet ir jėgos, o svarbiausia – buvo nepakeliamai sunku matyti, kaip negalios kamuojama senolė kankinosi ir suvokė beviltišką savo padėtį.

Kartą, kai kelios bičiulės susiruošė į Lėbartus, tėvo Antonijaus kapą aplankyti pasiryžo ir ligonės marti. Ji nuoširdžiai meldėsi ir prašė vienuolio pagelbėti ligonei ir išspręsti jos problemą.

Moterys sutvarkė artimųjų kapus, sėdo į automobilį ir važiavo namo. Kai mašina sustojo prie vienos pakeleivės namų, suskambo pagalbos anytai prašiusios moters telefonas. Ji nustebo pamačiusi ekrane anytos kaimynės telefono numerį. Ši skubėjo pranešti, kad ligonė prieš kelias minutes paliko šią ašarų pakalnę.

Nors melsdamasi klaipėdietė nelinkėjo anytai mirties, tačiau skausmų kamuojamai ligonei išėjimas buvo vienintelė išeitis pabėgti nuo nesibaigiančių kūno sopulių.

Po maldos pasveiko

Kita klaipėdietė liudijo, kad išgirdusi šiurpią medikų diagnozę apie jos kūną graužiantį vėžį buvo pasiųsta pas sostinės medikus operacijai.

Tačiau besiruošdama šiai nelinksmai kelionei moteris apsilankė prie tėvo Antonijaus kapo. Ji ne tik meldėsi, bet ir mintyse kalbėjosi su didelį autoritetą turinčio vienuolio vėle. Pasakojo apie dar neužaugintus vaikus, nuoširdų rūpestį savo artimaisiais ir baimę anksti juos palikti.

Kai galiausiai klaipėdietė nuvažiavo į Vilnių, specialistai neaptiko jokių požymių, kad moteris sirgo.

Neįtikėtiną pasveikimą šios istorijos herojė sieja su stebuklinga tėvo Antonijaus galia ir tikina, kad tai jis padarė stebuklą.

Atsidėkojo už pagalbą

Iš lūpų į lūpas sklinda ir kitas pasakojimas, susijęs su tėvo Anatolijaus asmeniu. Tai atsitikę dar tada, kai vienuolis buvo gyvas.

Kartą tamsiu paros metu kelyje sugedo šio šventiko automobilis. Prie sugedusios mašinos šeimininkui padėti neprašomas sustojo nepažįstamas žmogus. Jis tada dar nežinojo, kad bendrauja su vienuoliu.

Vyras padėjo tėvui Antonijui ir nepaėmė už tai jokio atlygio. Tačiau vyrai liko pažįstami. Vienuolis sužinojo, kad jo gelbėtojas anksčiau sėkmingai vystė verslą ir buvo pasiturintis žmogus, tačiau pinigų išpaikintas pradėjo girtauti ir viską prarado.

Tėvas Antonijus tapo dvasiniu šio vyro globėju. O svarbiausia, kad nuo šio bendravimo pradžios prasidėjusi buvusio verslininko sėkmė jo neapleido net ir vienuoliui mirus.

Šeimą susigrąžinęs bei verslą atkūręs vyras kiekviena proga liudija apie nepaprastą dvasininko pagalbą, kurią jis jaučia ir šiandien.

Mokėjo atsiprašyti net vargetos

Klaipėdos visų rusų šventųjų šventyklos dvasininkas, protojerėjus tėvas Viktoras Timoninas daug metų pažinojo tėvą Antonijų ir tikina, kad jis buvo ypatingas: itin įdomus pašnekovas, labai nuoširdus žmogus, dosnus, nepripažinęs jokio dirbtinio oficialumo.

Tai šis vienuolis Klaipėdoje prie cerkvės įkūrė labdaros valgyklą, pats augino daržoves maistui joje gaminti. Tai jis įsteigė sekmadieninę mokyklą suaugusiesiems. Būtent jis 1991-ųjų sausio įvykių metu pasakė aukštam sovietų kariuomenės karininkui, kad pirmas guls po tanko vikšrais, jeigu jie išriedės į Klaipėdos gatves.

Šis vienuolis buvo artimai pažįstamas su katalikų kunigu Bronislovu Burneikiu, kovojusiu už Marijos Taikos Karalienės bažnyčios grąžinimą Klaipėdos katalikams.

„Šventas yra tik Dievas ir tik jis daro stebuklus. Tėvas Antonijus buvo žmogus, tad turėjo visokių savybių. Nepameluosiu sakydamas, kad prisimenu jį ir kaip karštakošį žmogų. Įširdęs galėdavo ir aprėkti, bet netrukus grįždavo, suklupdavo prieš tą žmogų ir nuoširdžiai atsiprašydavo už šiurkštų žodį. Ir taip elgdavosi ne tik su garbiais asmenimis. Jam nebuvo neoru atsiprašyti net benamio, nors buvo aukšto rango šventikas. Būti reikšmingiems būdinga daugeliui, o pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti už ją sugebame ne kiekvienas“, – prisiminė tėvas V.Timoninas.

Nors tėvas Antonijus buvo neeilinė asmenybė, daug nusipelniusi Klaipėdai ir klaipėdiečiams, V.Timoninas tikino, kad šventumo reikėtų ieškoti ne konkrečioje vietoje.

„Neturėtume būti lengvatikiai. Stebuklus daro ne žmogus, o Dievas. Nesu nieko girdėjęs apie tėvo Antonijaus kapą, bet mūsų bažnyčioje stebuklų tikrai yra buvę. Tik apie tai kalbėti kol kas per anksti. Nemažai žmonių į tokius dalykus reaguoja nesveikai“, – teigė šventikas.

Vis dėlto stačiatikių kunigas papasakojo apie vieną stebuklą, kurį priskiria vienuoliui.

Kai prieš daug metų iš Rusijos gilumos Tulos miesto kilęs tėvas Antonijus atvažiavo į Klaipėdą, cerkvėje sekmadieniais lankydavosi vos pusšimtis senučių. Jo nuoširdumo dėka čia pradėjo plūsti minios klaipėdiečių.

Tada buvo įsteigta kita parapija ir dalis žmonių pradėjo lankytis ten. Bet netrukus cerkvė Liepų gatvėje vėl buvo sausakimša.

Po kurio laiko mieste atsirado trečia stačiatikių parapija, ir istorija vėl pasikartojo. Žmones traukė Antonijaus nuoširdumas.

Dalijosi tuo, ką turėjo

„Jis negailėjo nei savo jėgų, nei pinigų. Galėjo tiesiog ištraukti iš kišenės ir neskaičiuodamas duoti, nes žinojo, kad pinigai bus panaudoti geram. Antonijus sumokėjo už Rusijoje gerai žinomos dainininkės Žanos Bičevskajos koncertą, kurį žiūrėjo Muzikiniame teatre susirinkę klaipėdiečiai. Šia prasme jis tikrai buvo šventas žmogus. O apie tai, kad jis padėjo, galėtų papasakoti ne vienas, o pusė mūsų parapijos. Jis buvo pavyzdys, daugybė jo pagalbos sulaukusių žmonių dabar patys padeda kitiems“, – prisiminė tėvas V.Timoninas.

Kunigas tikino, kad tikintys žmonės neturi būti jausmingi, nes jausmai užtemdo akis ir neleidžia pamatyti tiesos. Egzaltacija verčia kiekvienoje smulkmenoje įžvelgti stebuklą, o tai nėra teisinga.