Klaipėdos miestą prikėlė belaisviai

Prieš 71 metus pasitraukus iš Klaipėdos karo frontui ištuštėjęs miestas kelis mėnesius gyveno baugioje ramybėje. Po to uostamiestis pradėjo valytis nuo griuvėsių ir atgimti naujam gyvenimui. Istorikai griauna iki šiol gyvą mitą, kad karo audros padarinius iškuopė ir gamyklas bei įmones atstatė atvykėliai iš kitų SSRS teritorijų.

Tema – vis dar jautri

Visoje Sovietų Sąjungoje iki 1953 m. karo belaisvių darbo jėga buvo naudojama kaip ūkinė reparacija, jų darbas nebuvo fiksuojamas ar reglamentuojamas. Klaipėda nebuvo išimtis.

1945–1949 m. čia veikė belaisvių lageris numeris 57.

Karo belaisvių mūsų mieste klausimu aktyviai domėjosi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istorikas Vytautas Tininis. Jis buvo bebaigiąs rengti knygą, tačiau darbą nutraukė tyrėjo mirtis.

Jo bendramintis klaipėdietis istorikas Dainius Elertas neseniai uostamiesčio gyventojus supažindino su V.Tininio tyrimų medžiaga, kurią papildė savo turimais duomenimis.

Pasak kai kurių praeities tyrinėtojų, ši tema iki šiol tebėra jautri.

Kitas klaipėdietis istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Vasilijus Safronovas įsitikinęs, jog jau seniai laikas apie pokarį kloti visą tiesą.

Pasak jo, faktai apie pirmuosius Klaipėdos metus po karo nėra jokia staigmena, jie buvo aktyviai viešinami Sąjūdžio metais, ir ne tik.

Aštuntajame dešimtmetyje buvo paskelbti Viktoro Bergo atsiminimai.

Šis žmogus 1945 m. sausio pabaigoje buvo paskirtas administruoti Klaipėdos ir dirbo šį darbą beveik metus. Tai buvo laikas, kai didžiąją Klaipėdos gyventojų dalį sudarė karo belaisviai.

Pačių belaisvių pasakojimų Lietuvos istorikai beveik neturi. Išliko tik stovyklos administracijos bei civilių gyventojų pasakojimų.

Visa kita – teismų, įvairių protokolų bei apskaitos dokumentų duomenys, tačiau ir jie iškalbingai byloja apie gyvenimo ir darbo sąlygas.

Dirbo sunkiausius darbus

D.Elertas vardijo: karo belaisviai Klaipėdoje atstatinėjo ir statė laivų gamyklą "Baltija", medvilnės verpimo kombinatą "Trinyčiai", vilnos audinių fabriką "Gulbė", dirbo mėsos kombinate, trikotažo fabrike "Aušra", statė lentpjūvę Nr. 2, spaustuvę "Rytas", metalo liejimo gamyklą, baldų fabriką.

Jie atkūrė paštą, telegrafą, poilsio namus Giruliuose, karininkų namus Klaipėdoje, remontavo dvi mokyklas, gimnaziją, Klaipėdos NKVD įgulos ligoninę, geležinkelininkų ambulatoriją, Klaipėdos geležinkelio stotį, viešbutį Nr.1, konservų gamyklą.

Belaisviai suremontavo ir kelias parduotuves, tarp jų – universalinę.

Karo belaisviai labai daug nuveikė uoste. Pirmaisiais pokario metais uoste jie sudarė apie 70 proc. darbo jėgos. Iš jūrų uosto belaisviai išvežė 1 270 kub. m gelžbetonio, 1,4 tūkst. tonų metalinių konstrukcijų, tūkstantį kub. m įvairių šiukšlių.

Kai kurie sovietiniai funkcionieriai žinojo, kaip išnaudoti aukštą kvalifikaciją turinčius belaisvius. Todėl būtent jie atkūrė miesto inžinerinius tinklus.

Tačiau kai kurie nekreipė dėmesio į tokių žmonių vertę ir išnaudojo juos juodžiausiam darbui. Didžioji darbų dalis buvo atliekama tiesiog rankomis, be jokios technikos, be pirštinių.

Būtent belaisviai sukūrė pirmuosius pokariu miesto topografinius planus, jų pagrindu 1948 m. padaryta pirmoji miesto topografinė nuotrauka.

1945 m. rudenį perpildytoje palapinių bei kelių medinių pastatų stovykloje kilo šiltinės ir dizenterijos epidemija, išguldžiusi nemažai žmonių. Dėl ligos belaisviai negalėjo dirbti.

Kiek žmonių nuo pusantro mėnesio trukusios epidemijos mirė, nėra žinoma. Šiuos skaičius galima tik numanyti, nes Šiaulių bei Vilniaus stovyklose mirė šimtai žmonių.

Dezinfekuodavo 100 žmonių

Belaisvių stovyklos administracija ir pirmasis jos skyrius buvo įkurdintas buvusio tabako fabriko teritorijoje.