Jiems vis dar negana

Galima pamanyti, kad blogiausiai šalyje gyvena mūsų seimūnai.

Jiems nebeįtinka parlamento posėdžių salė - reikia naujų rūmų. Pritrūko žvaigždučių Seimo viešbučiui - vėl reikia naujo pastato.

Parlamentarai kenčia, nes Seimo viešbutyje per daug gadina orą, o statinio ventiliacija tam nepritaikyta. Po sunkios darbo dienos nuo Seimo minkštasuolių trynimo parlamentarai savo viešbutyje nebegali užmigti nuo triukšmo.

Vienas šunį lodo, kitas su meiluže mylisi, trečias duoda dukrai „pridegti“, kad šlaistosi po naktinius klubus.

Labiausiai naujo viešbučio įsigeidė Seimo Pirmininkas Viktoras Muntianas. Tas pats, kuris per rinkimų kampaniją keikė valdžios privilegijas.

Savo buitimi susirūpinę parlamentarai galėtų prisiminti, kad Lietuvoje tik vieną kitą ekstra klasės specialistą, kurio reikia su žiburiu ieškoti, firmos aprūpina gyvenamuoju plotu. Arba duoda tokią algą, kad iš jos užtenka ir būsto nuomai.

Parlamentarų algos - anaiptol ne minimalios. Kodėl jie negalėtų išsinuomoti būsto patys? Juk ir už Seimo viešbutį jiems reikia mokėti. Privilegijos, kad nuompinigiai ir komunalinės paslaugos yra apmokamos iš valstybės iždo, seimūnai dar sau nesusiorganizavo.

Argi laisvos rinkos šalyje valdžios reikalas užsiimti viešbučių verslu? Todėl ir atsiranda tautos išrinktųjų, kurie pamiršta susimokėti už paslaugas arba, pasibaigus kadencijai, išsikrausto iš Seimo viešbučio tik antstoliams įsikišus.

Parlamentarai galėtų nors per pertraukėles tarp verkšlenimų apie savo buitį susimąstyti apie benamių šeimas. Ne, ne apie valkatas, kurie dažniausiai yra pragėrę savo privatizuotus butus. O apie žmones, kurie neuždirba tiek, kad pasiimtų kreditą būstui įsigyti. Ir gyvena su uošviais arba nuomoja butus, nežinodami, ar sulauks tuose pačiuose būstuose kitų Naujųjų metų.

Butų kainos - kosminės, o mokėti per mėnesį 700-800 litų už paskolą nepasiturinčioms šeimoms yra lygu mirčiai nuo bado. Dešimtys tūkstančių šeimų ir vienišų žmonių laukia ilgose savivaldybių eilėse, kol paskirs socialinį butą. Arba emigruoja, ieškodami geresnio uždarbio.

Pavyzdžiui, Klaipėdos savivaldybė per dešimt metų sugebėjo pradėti statyti vos du penkiaaukščius nepasiturintiems miestiečiams.

Statybos brangios, o valstybės parama - juokinga, nes visų pirma reikia pasirūpinti vargstančiais parlamentarais.