Gydytojas patologas tyrinėja ne tik žmonių kūnus, bet ir sielas: rašymas – energija

Poezija – humanitarinė matematika

Respublikinės Klaipėdos ligoninės Patologijos skyriaus vedėjas R.Daukšas gydytoju patologu dirba 36 metus. Anksčiau nei šis darbas jo gyvenime atsirado poezija ir proza.

Gydytojas yra dviejų knygų autorius: 1998 m. išleido novelių knygą "Gyvenimas tarp žmonių", 2010 m. pasirodė poezijos knyga "Žolė iš paribio žemės".

Pasak Raimundo, poezija – tai humanitarinė matematika. Prozos kūrinyje gali būti turinio, siužeto bangavimų, o poezijoje – "neišbanguosi".

"Tiesiog formulikė, ir viskas. Kiekvienas poeziją supranta, kaip nori", – pridūrė prozą ir poeziją rašantis gydytojas.

Mokykloje pradėjęs lankyti literatų būrelį, Raimundas visada norėjo tapti vidaus ligų gydytoju. Atsitiktinai atsidūręs patologijoje, jis nesigaili tokio likimo posūkio. Atvirkščiai, visada jaučiasi esąs savo vietoje.

Nori "įkalti" kuo giliau

Kaip pats sako, dažniausiai rašo bangomis, kartais kažką parašo ant įvairiausių tuo metu po ranka pasitaikiusių popieriukų – jo kišenės visada pilnos lapelių su "kokiais nors parašymais".

"Įkalti" – tai nereiškia, kad noriu kalbėti apie skaudamus dalykus. Tiesiog, kad eitų iš dūšios į dūšią.

Kai kas nusimeta, kai kas vėliau perskaičius nebepatinka, tada lengva ranka išmeta – kišenėse prisikaupusių lapelių ateitis būna įvairi. Gydytojas rašo ir ranka, ir kompiuteriu, kada tik "prabyla mūzos". O taip nutikti gali bet kuriuo paros metu.

"Koks mano poezijos stilius? Nežinau. Bet žinau, ko aš noriu. Noriu "įkalti". Kiek įmanoma giliau. Kiek pasiseka, sunku pasakyti. "Įkalti" – tai nereiškia, kad noriu kalbėti apie skaudamus dalykus. Tiesiog, kad eitų iš dūšios į dūšią", – paaiškino pašnekovas.

Knyga kaip gyvenimas

R.Daukšo manymu, pasakymas "rašau tik sau" tėra tik poza. Jei rašymas nesąs tik emocijų išliejimas, rašantysis nori būti išgirstas.

"Meluočiau, jei sakyčiau, kad rašau vien sau. Kiekviena knyga kaip gyvenimas. Ateina laikas, kai norisi išleisti knygą", – sakė pašnekovas.

Raimundas neužsiima savo knygų platinimu. Jam svarbiausia išleisti knygą, o kaip ją perka – nesirūpina. Tiesa, pirmosios novelių knygos egzempliorių jau nebeturi.

Paklaustas, ar kolegos žino apie pomėgį, R.Daukšas gūžteli pečiais. Jis pats niekada apie tai nekalba, bet nuo to ir nebėga – paklaustas visada pasako.

Gydytojas prisiminė, kaip buvęs ligoninės vadovas Romaldas Sakalauskas per vieną susirinkimą užsiminė apie galimybę surengti Raimundo kūrybos pristatymą.

"Man tai buvo netikėta. Ir nejauku tuo momentu sėdėti salėje", – savo reakciją prisiminė pašnekovas.

Paklaustas, ar tenka girdėti atsiliepimų apie savo kūrybą, R.Daukšas atviras: "Niekada neklausiu ir neprovokuoju komentarų apie savo kūrybą. Sulaukiu teigiamų atsiliepimų."

Raimundo artimieji gal labiau leidžia sau pakomentuoti kūrybą: pastebi, kur galbūt perlenkė lazdą, kai kur pasiūlo pagalvoti ar pakoreguoti.

Ieškojo atsakymų

Dirbdamas pagal paskyrimą gydytoju patologu Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, R.Daukšas neakivaizdiniu būdu baigė psichologiją Vilniaus universitete. Paklaustas, kam reikėjo dar vienų studijų, pašnekovas paaiškino:

"Nuolat skrodžiant žmones, vien kūno ir to, ką matau, nebeužteko, norėjosi išsiaiškinti, kas vyksta žmogaus viduje. Tada įstojau studijuoti psichologijos.

Gyvenime mes kiekvienas esame psichologai. Iki tam tikro lygio, buitiniu lygmeniu, bet į psichologiją norėjosi pasižiūrėti profesionaliau. Psichologijos studijos šiek tiek struktūrizavo požiūrį į mąstymą."

Ar baigus psichologiją nebuvo minčių nuo patologijos pabėgti į psichologiją? Kurį laiką gydytojas dirbo patologu ligoninėje ir užsiėmė psichologo praktika, tačiau tai netapo pagrindiniu jo užsiėmimu.

Ar psichologijos studijos davė atsakymus į ieškotus klausimus?

"Atsakymų niekada nebūna. Iš vidaus ateina atsakymai, bet tada kyla kiti klausimai. Čia labai tinka patarlė: kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Gali stovėti pamiškėje ir manyti, kad labai gerai pažįsti mišką, bet gali eiti gilyn ir atrasti vis sunkesnius dalykus. Kartais net gali pasirodyti, kad nepažįsti nė vieno medžio, bet iš tikrųjų tai žinai", – filosofiškai atsakė gydytojas patologas, užklupus mūzoms tampantis ir mąsliu poetu, akcentuojančiu gyvenimo trapumą bei laikinumą.