Fotografė O. Kasabova rado savų būdų, kaip prisidėti kovoje prieš okupantus

Klaipėdoje gyvenanti fotografė Olesia Kasabova, garsėjanti išskirtinėmis fotografijomis, primenančiomis flamandų tapytojų paveikslus, gimė ir užaugo Kijeve. Rusijos karas prieš jos tėvynę fotografės nenustebino, moteris teigė, kad nieko kito iš Kremliaus režimo ir nebuvo galima tikėtis. Net ir būdama toli nuo Ukrainos ji rado savų būdų, kaip prisidėti kovoje prieš okupantus.

Įtampa tvyrojo ore

Klaipėdą savo namais pasirinkusi Olesia nei mintimis, nei jausmais nenutolo nuo savo gimtinės visus tuos metus, kai gyvena Lietuvoje.

Tačiau nerimas, kad jos tėvynei gresia pavojus, tvyrojo dar nuo Krymo okupacijos ir rusų įsiveržimo į Donbasą, o nuo pernai jau buvo akivaizdu, kad Rusija prieš Ukrainą pradės ir plataus masto karą.

"Buvau visiškai įsitikinusi, kad taip bus. Iki karo pradžios kokį mėnesį draugai bandė mane ir save raminti, kad dabartiniame pasaulyje tokia agresija neįmanoma. Bet buvau tikra, kad tai neišvengiama, nes istorija kartojasi, juolab atidžiai skaičiau ir stebėjau, kas vyksta Rusijoje tuos 20 metų. Akivaizdžiai matėsi, kad tai negalėjo neįvykti – prieš Ukrainą buvo Čečėnijos karai, Azerbaidžanas, Gruzija, Moldova, o dar – Sirija, jau nekalbant apie Krymą ir Donbasą. Rusija nuolat deklaravo, kad yra taiki šalis, niekada nepuolanti, tik besiginanti. Visa tai primena P. Bruegelio paveikslą "Nyderlandų patarlės", tai labai taikli iliustracija, kas vyksta šioje valstybėje ir ne pirmą šimtmetį", – kalbėjo Olesia.

Moteris pasakojo, kad tą rytą, kai prasidėjo Kijevo bombardavimas, instinktyviai pabudo labai anksti, nuojauta diktavo, kad atsitiko kažkas baisaus.

"Iškart puoliau tikrinti naujienas internete ir supratau – viskas, jau prasidėjo. Buvo didžiausias stresas, nes normalaus žmogaus sąmonė negali susitaikyti su tokia realybe. Daug artimųjų gyvena Ukrainoje, kai kurie išvyko, bet nemažai jų liko. Ačiū Dievui, visi sveiki, gyvi", – teigė Olesia.

Kai pradėjau rašyti tą karo pabėgėlių epą, supratau, kad viso šito neatlaikysiu morališkai, man nepakaks jėgų.

Laisvė nėra duotybė

Klaipėdietė pabrėžė, kad prasidėjus Rusijos agresijai ne vienas jos pažįstamas buvo pasirengęs viską mesti čia, Lietuvoje, ir vykti į Ukrainą, padėti kautis prieš okupantus.

"Pirmosiomis karo dienomis sulaukiau labai daug skambučių iš Lietuvos, visi skambinusieji teiravosi, kuo galima padėti Ukrainai ir ukrainiečiams. Esu labai dėkinga visiems už palaikymą, paramą ir supratimą. Tokiais atvejais, kai kažką ištinka didelė nelaimė, ir atsiveria tikrasis žmogaus veidas. Lietuviai parodė išskirtinę užuojautą bei nuoširdumą ir su bėdos ištiktais ukrainiečiais dalijosi, kuo tik turėjo", – kalbėjo Olesia.

Pasak pašnekovės, į Rusijos agresiją Ukrainoje sureagavo labai daug jaunų Lietuvos žmonių, kurie sovietinių represijų nepatyrė, tačiau ir jie suvokė, kas būtų, jei ukrainiečiai neatlaikytų ir agresorius ateitų čia, į Lietuvą.

Būtent todėl lietuvių pagalba ir atjauta už laisvę kovojančiai Ukrainai buvo tokia didelė.

"Už tai, kad jauni lietuviai suvokia, kokia gali būti Ukrainos pralaimėjimo kaina, reikia padėkoti lietuviškoms mokykloms, kur jiems buvo atskleista nepagražinta istorinė tiesa ir tautos patirtis, kalbant apie santykius su Rusija. Jau mokykloje lietuvių vaikams diegiama, kad pasaulis yra ne tik viena ideologija ir kad laisvė yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių", – sakė Olesia.

Pasak pašnekovės, laisvė nėra duotybė, ją dažnai tenka ir apginti, ką dabar daro Ukraina.

"Kai visai neseniai buvo atkovotas Chersonas, į mano telefoną pradėjo plūsti sveikinimai iš viso pasaulio – iš Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Anglijos, kitų šalių, žmonės rašė ir džiaugėsi šia pergale. Pati paskambinau savo draugams į Ukrainą, sveikinau. Nors jie ir ne chersoniečiai, vis tiek nuoširdžiai džiaugėsi, tikrai buvo šventė visoje Ukrainoje. Chersonas yra strateginis miestas, po šios pergalės jau ir galutinė pergalė ne už kalnų", – įsitikinusi Olesia.

Kontrastas: fotografės O. Kasabovos manymu, vaizdingiausiai rusų ir ukrainiečių istorines patirtis bei jų požiūrį į laisvės supratimą atskleidžia du to paties dailininko I. Repino paveikslai – "Volgos burliokai" ir "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui", kur pavaizduotos šios dvi broliškos tautos. Iljos Repino paveikslų reprodukcija.

Epas reikalauja jėgų

Kaip tik tuo metu Olesia grįžo į Lietuvą iš vienos savo kelionių po Europą.

Lenkijoje ji susidūrė su pabėgėliais iš Chersono srities.

"Buvo tik antra ar trečia diena, kai Chersoną išvadavo, jie užsienyje paliko darbus, susikrovė lagaminus ir važiavo namo. Nes jų namai jau atkovoti, nesvarbu, kad viskas sugriauta, jie norėjo į savo žemę, jie pasiryžę atstatyti savo namus ir gyventi", – apie tautiečius pasakojo moteris.

Olesia prisiminė dar dvi ukrainietes, su kuriomis susidūrė važiuodama į Kauną. Tai buvo senelė ir anūkė iš Bučos. Jos pirmosiomis karo dienomis, kaip pačios teigė, šeimos "tarybos" sprendimu buvo išsiųstos į saugią vietą, kiti artimieji liko Bučoje.

Anūkė prieš tai studijavo teisę Vokietijoje, su senele jos kaip tik ir vyko ten.

"Pradžioje kurį laiką gyveno Klaipėdoje, bet nusprendė išvykti į Vokietiją, kur tikėjosi, jog bus lengviau adaptuotis. Išgirdusi, kad jos tarpusavyje kalbasi ukrainietiškai, užkalbinau. Senelė labai apsidžiaugė išgirdusi gimtąją kalbą ir ėmė verkti. Ji man prasitarė, kad visą gyvenimą norėjo keliauti ir pamatyti pasaulį. Bet kol buvo jauna, nebuvo galimybių, dabar atsirado. Jos svajonė keliauti po pasaulį išsipildė, bet kokia baisia kaina. Visą pokalbį ji verkė ir vis kartojo vieną klausimą: "Už ką taip su mumis pasielgė?" Jos buvo iš Bučos, labai tikiuosi, kad jų artimieji išgyveno tą košmarą", – kalbėjo Olesia.

Šį pavasarį Olesia susidūrė su daugybe tėvynainių karo pabėgėlių, išgirdo begalę tragiškų istorijų, kurių kone kiekviena verta knygos ar filmo.

Pradžioje mąstė, gal verta būtų viską užrašyti, tačiau greitai apsigalvojo.

"Kaip tik tuo metu išvykau į anksčiau planuotas atostogas Europoje. Visur sutikdavau karo pabėgėlius, visokius, vieni geriau apsirengę, kiti prasčiau, visi su šeimomis, dažniausiai ir su augintiniais rankose – šuniukais, katinais. Su kai kuriais bendravau. Sumaniau jų patirtis užrašyti, bet kai pradėjau rašyti tą karo pabėgėlių epą, supratau, kad viso šito neatlaikysiu morališkai, man nepakaks jėgų", – prisipažino Olesia.

Kaip padėti kariuomenei?

Olesia neslepia, kad prasidėjus karui pirmosiomis savaitėmis dėl nervinės įtampos per parą miegodavo maždaug po valandą.

"Tuo metu sukau galvą, kaip galėčiau dar padėti Ukrainos kariuomenei, ne tik pervesdama pinigus į jos sąskaitą. Dabar tai atrodo naivu, tačiau tada maniau, kad tai būtina. Rinkau naujausią informaciją apie padėtį Ukrainoje, kad Rusija vykdo okupaciją, naikina miestus, žudo žmones. Kopijavau tą medžiagą ir įkeldavau į įvairiausius socialinius tinklus "V kontakte", "Odnoklasniki", kad žmonės žinotų, kas vyksta", – pasakojo klaipėdietė.

Tai truko kurį laiką, kol Olesią socialinių tinklų grupėse V. Putino šalininkai užblokavo.

Tada moteris susirado kitą nišą.

Kontrastas: fotografės O. Kasabovos manymu, vaizdingiausiai rusų ir ukrainiečių istorines patirtis bei jų požiūrį į laisvės supratimą atskleidžia du to paties dailininko I. Repino paveikslai – "Volgos burliokai" ir "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui", kur pavaizduotos šios dvi broliškos tautos. Iljos Repino paveikslų reprodukcija.

Įvertino 5 žvaigždutėmis

Yra internetinė "Google Maps" paslauga, kur galima palikti atsiliepimus apie įvairių viešbučių, kavinių ir restoranų paslaugas.

Taip užprogramuota, kad tų atsiliepimų niekas negali panaikinti – nei tų viešbučių ar restoranų atstovai, nei programos administratoriai.

"Tų atsiliepimų skiltyse įkeldavau konkrečią informaciją, kur rusų karių motinos gali susisiekti su savo vaikais, patekusiais į nelaisvę, ir panašius tekstus. Taigi vietoj socialinių tinklų radau kitą vietą, kur galėčiau skleisti informaciją, kuri žmonėms Rusijoje yra nepasiekiama. Pasirinkdavau kokį nors didelį Rusijos miestą, susirasdavau kokią nors maitinimo įstaigą. Pradžioje įvertindavau ją penkiomis žvaigždutėmis ir tada įkeldavau, pavyzdžiui, štai tokią informaciją: "Karių motinos, jūsų sūnūs kariavo Ukrainoje ir pateko į nelaisvę? Paskambinkite ar parašykite ir jūsų sūnų sugrąžins gyvą, jei jūs pačios jo atvyksite." Dar pridėdavau telefono numerius ir elektroninio pašto adresą, kuriuo reikėtų teirautis", – pasakojo Olesia.

Yra, kuo didžiuotis

Šie įrašai atsiliepimų skiltyse yra išlikę ir šiandien Vladivostoko, Ulan Udė, Maskvos ir kitų miestų maitinimo įstaigų ar viešbučių internetinėse atsiliepimų skiltyse.

"Prie tos mano informacijos yra matyti ir mano vardas bei pavardė, tačiau dėl to jokių išpuolių feisbuke nesulaukiau, o jei mane Rusijoje ir įtraukė į kokius nors sąrašus, visai nesigėdiju. Kol šitas režimas Rusijoje egzistuoja, šita šalis man neįdomi. Beje, šia tema labai iškalbingi rusų dailininko Iljos Repino du paveikslai – "Volgos burliokai" ir "Zaporožės kazokai rašo laišką turkų sultonui" – ten pavaizduotos dvi broliškos tautos, matote skirtumą?" – klausė Olesia.

Paklausta, kaip vertina Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio vaidmenį išsivadavimo kovoje, O. Kasabova neslėpė susižavėjimo.

"Labai didžiuojuosi, kad kaip tik šiuo laiku Ukrainoje pasirodė toks didis žmogus, turintis nenusakomą tvirtumą ir valią. Kaip garsieji pasaulio politikai W. Churchillis ar R. Reaganas, nulėmę istorijos eigą, savo laiku atsidūrė savo vietoje, taip ir V. Zelenskis, jis irgi atliks savo misiją iki galo, esu tuo tikra", – pabrėžė Olesia.


Šiame straipsnyje: Olesia Kasabovakaras Ukrainojefotografė

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių