Durnių laivas

Norint nustatyti tikslią dabartinės Lietuvos diagnozę reikia būti mažiausiai psichiatru. Tokio politikų siautėjimo ir kvailystės triumfo nebuvo net Rolando Pakso klestėjimo laikais. Ir teatleidžia rašytojas Vytautas Petkevičius už pasiskolintą jo knygos pavadinimą, įžvalgiai užrašytą dar prieš keletą metų ir šiandien tinkantį Baltijos skalaujamai šaliai aprašyti.

Iš kiaulininkystės valgęs duoną Alfredas Pekeliūnas savo amato žinias, atrodo, bando pritaikyti ir Seime. Bent jau taip mano konservatorius Antanas Matulas, apkaltinęs Seimo Pirmininko pavaduotoją šantažu. Ne mažiau kiauliškai atrodo ir vieši A.Pekeliūno pareiškimai, esą Lietuva yra ne Europos Sąjungos narė, o tik jos kaimynė. Kad taip nusišnekėtų parlamento vadovo pavaduotojas, kuris dar ir atsakingas už Europos reikalus, - ne tik gėdingas, bet ir normaliose šalyse retai pasitaikantis atvejis.

Mūsų šalies valdžia gali būti rami - jai negresia susigėsti. Nes kiaulininkystės mėgėjų joje - kaip niekad daug. Kiaulės akis, snukį ir liežuvį reikia turėti, kad galima būtų išdrįsti tautai pasakyti: „Mes atleidžiame A.Pekeliūno kvailystes, nes jis pažadėjo stropiai mokytis. Alpukas - geras vyras su KGB šleifu“.

Kaip šalyje pasklidusį KGB šleifą ištirti, nežino net tam reikalui sudaryta komanda. Rinkdamasi tarp kvailo ir protingo, Skirmanto Pabedinsko komisija priėmė juokingą sprendimą. Sumaniusi pagalbos tiriant KGB rezervą kreiptis į pačią Rusiją, ji pralinksmino subtilų humorą mėgstančius rusus ir lietuvius.

Kad šalies politikai pastaruoju metu labiau mėgsta pokštauti nei liūdėti, parodė ir požiūris į nacių aukų paminėjimą Osvencimo konclageryje. Valdas Adamkus iš Meksikos turėtų grįžti nugraužtais nagais, kad niekas jo nepaprotino vietoje smėlėtos Karibų jūros pakrantės nuvykti į Lenkiją ir pagerbti fašistų aukų atminimą. Dabar teks sunkesnis pasirinkimas - gegužės 9-ąją nusilenkti Kremliui ar likti namie ir būti apšauktam Hitlerio gerbėju.

Gyvenimas nenuobodus, tačiau ir varginantis. „Paksageitą“ išgyvenusi Lietuva neturi progos atsipūsti. Ir tik naivuoliai vis dar tiki, kad skandalėliai, triukšmai ir kiti neramumai vienas kitą seka be režisieriaus įsikišimo.

Šalis darosi panaši į agresyvių psichikos ligonių gydyklą, kurios personalui vaistų reikia net labiau nei pacientams. Šiame proto kare su negalia tautai lieka kuklus vaidmuo be teksto - lankytojų, per grotas ir storą stiklą stebinčių, kaip liga negailestingai užvaldo net tolimiausius valdžiažmogių smegenų vingius.