Būti ar nebūti socialiniame tinkle „Facebook“?

„Būti art nebūti “Facebooke"? – to vis dažniau viešųjų ryšių specialistų klausia verslo klientai. Šį klausimą teigiamai išsprendusi įmonė rizikuoja atskleisti konfidencialią informaciją, nes socialiniuose tinkluose beveik neliko ribos tarp viešumo ir privatumo.

Tinkle – 1 mln. lietuvių

Socialinėje erdvėje dalijamasi ne tik asmeninio turinio informacija, čia verda ginčai, kaupiama informacija, net šnipinėjama.

„Nepaisant to, ar įmonė yra užsiregistravusi socialiniame tinkle, ar ne – apie ją ten tikrai kalbama. Reikia pripažinti, kad daugiau nei milijonas lietuvaičių “sėdi„, pavyzdžiui, “Facebooke„. Trečdalis Lietuvos socialiniame tinkle vis tiek dalijasi savo patirtimi, susijusia su viena ar kita įmone“, – tikino viešųjų ryšių agentūros vadovas Artūras Jonkus.

Socialinių tinklų manija užsikrėtę lietuviai vis dar skeptiškai žiūri į tokio pobūdžio tinklų naudą verslui, tačiau daugybė įmonių jau atranda, kad tai puiki niša jų reklamai.

„Ką anksčiau žmogus pasakydavo pokalbyje, dabar jis parašo, ir tai, kaip turinys, ilgam išlieka internete. Atsiradus socialiniams tinklams, mums teko daug ko mokytis iš naujo. Daug mūsų klientų – verslo kompanijų “suėjo„ į šią erdvę. Ten atsidūrė ir jų darbuotojai“, – pastebėjo A.Jonkus.

Pasiruošę išpliurpti paslaptis

Socialiniuose tinkluose tapo įprasta dalytis ne tik privačia informacija, bet nuomone apie kompanijas ar net konfidencialia verslo informacija.

„Pasaulyje jau kilo ne vienas skandalas, kai įmonės darbuotojai socialiniame tinkle papasakojo vienus ar kitus faktus. Čia iškyla problema, nes žmonės socialinius tinklus laiko savo privačia erdve. Tačiau tai nėra vien asmeninė erdvė“, – tikino A.Jonkus.

Pasak jo, tyrimai byloja, kad apie 15 proc. žmonių pasaulyje pasiruošę socialinėje erdvėje papasakoti apie tai, kokia jų įmonė, kur jie dirba ir ką daro blogai.

Byla – dėl šmeižto

Klaipėdos teisme neseniai buvo nagrinėta tokio pobūdžio byla. Viena kompanija dėl informacijos, paskleistos socialiniame tinkle, kreipėsi į teismą ir pateikė ieškinį neigiamai apie įmonę atsiliepusiam klaipėdiečiui.

Buvęs įmonės darbuotojas paskelbė informaciją apie neva gaminamus nekokybiškus baldus. Teismo procesas baigėsi taikos sutartimi, tačiau buvęs įmonės darbuotojas vis tiek turėjo sumokėti baudą ir pripažinti, esą pasikarščiavo.

„Tai įrodo, kad toks viešas kalbėjimas nėra nebaudžiamas“, – pabrėžė bylą kuravęs prokuroras.

Pakeitė bendravimo toną

Viešųjų ryšių kompanijos vadovas A.Jonkus tikino, kad plintanti informacija socialiniuose tinkluose įmones privertė galvoti apie tai, kas dedasi pačių kompanijų viduje.

„Dažyti tvorą ir džiaugtis, kad ji labai gražiai atrodo, o negalvoti, kas yra už jos, kompanijoms gali labai brangiai kainuoti“, – įžvelgė A.Jonkus.

Jis pastebėjo, kad lietuviai dar nelabai suvokia, kaip socialiniai tinklai jau yra pakeitę mūsų gyvenimą ir kokios įtakos gali turėti.

„Atsiranda visiškas skaidrumas – jei darai ką nors ne taip, gali labai greitai būti demaskuotas. To anksčiau nebuvo. Tačiau kilo ir naujų klausimų: kur yra privatumo ribos, atsakomybės klausimas ir ar iš tiesų mumis visi gali dalytis? Net jeigu tik tinkle“, – svarstė A.Jonkus.

Suaktyvėjęs bendravimas socialiniuose tinkluose pakeitė ir įmonių komunikacijos toną.

„Anksčiau visi norėdavo būti gražūs, neklystantys, fasadiniai. Tačiau jei tokiu tonu pamėginsite bendrauti socialiniame tinkle – iš karto įvyks atmetimo reakcija. Žmonės ten iš įmonių taip pat tikisi žmogiško bendravimo ir įmonės nebegali būti neklystančios“, – tvirtino A.Jonkus.

Toks tinklas, pasak A.Jonkaus, yra gera vieta pripažinti klaidą.

„Tačiau jei socialiniame tinkle nemokėsi bendrauti, tave tiesiog suės“, – teigė A.Jonkus.

Socialiniuose tinkluose savo kliento ieško dažniausiai tos kompanijos, kurių galutinis produktas skirtas pačiam vartotojui.

„Gelžbetoninių sijų gamybos įmonė nelabai ten turės ką veikti. Socialiniai tinklai taip pat yra informacijos kanalas, tik reikia suvokti, kur jį reikia vartoti, o kur ne“, – pastebėjo A.Jonkus.

Už įžūlumą teks mokėti

Nuomonės reiškimą internete jau gali lydėti teisėsaugininkų dėmesys, o už privataus asmens ar įmonės įžeidimą bei šmeižtą gresia teisiamųjų suolas.

Tačiau specialistai vis dar nesutaria, ar socialiniai tinklai vieša ar privati erdvė?

„Visi šie dalykai susiję su teisiniais apsektais, kurie mūsų teisėje vis dar nėra atspindėti. Jau kyla nauja teisinė praktika, ir tai tik pradžia, nes socialiniai tinklai plečiasi ir jų įvairovė darosi tokia, kad teisėsaugininkai nespėja reaguoti. Viena tokių socialinio tinklo rūšių – interneto svetainė skundams reikšti“, – tvirtino A.Jonkus.

Viešųjų ryšių specialistas pastebėjo, kad, pasklidus neigiamai informacijai interneto erdvėje, kompanijoms vertėtų nustoti kaltinti kitus, o pačioms imtis tvarkytis su bėdomis įmonės viduje.

„Kaip pavyzdys galėtų būti viena šokoladukus gaminanti įmonė netoli Klaipėdos. Ar kas nors yra girdėjęs bent vieną nusiskundimą ja? Ten kiekvienas darbuotojas yra užsidegęs savo kompanijos tikslais, jie tarpusavyje puikiai bendrauja“, – tikino A.Jonkus.

Kliento paklaustas, ar jo kompanijai būtina registruotis socialiniame tinkle ir taip tikėtis reklamos bei klientų gausos, A.Jonkus pirmiausia pataria įsitikinti, ar kompanija yra patenkinti patys darbuotojai.

„Kuo įžūliau teigsite tai, ko nėra, tuo greičiau gausite antausį“, – tikino A.Jonkus.

Tarp privatumo ir viešumo

Kita vertus, socialiniai tinklai gali kelti visą aibę rūpesčių – nuo privačios iki verslo informacijos nutekėjimo. Verslui skirtuose seminaruose jau prabylama apie idėjų badą, kurį galima numalšinti gerai palandžiojus socialiniuose tinkluose.

Kitas aspektas – baiminamasi, kad socialinis tinklas – patogi erdvė rinkti informaciją apie privatų asmenį. Net darbdaviai apie būsimą pavaldinį pirmiausia pamėgina duomenų surinkti, pavyzdžiui, „Facebooke“.

„Visų pirma reikėtų išsiaiškinti: o kokią gi informaciją saugo įstatymai? Kitaip tariant, reikia išsiaiškinti, kas yra privatu, o kas ne. Tačiau net profesionalūs teisininkai negali sutarti dėl privatumo“, – pastebėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros Civilinių bylų skyriaus prokuroras Aivaras Velutis.

Prokuroro teigimu, pagrindinis klausimas – informacijos rinkimo teisėtumas.

„Beje, labai svarbus ir paties žmogaus požiūris. Tai, kas vienam yra privatu ir saugotina, kitam gi – galimybė pasipuikuoti ir pomėgis džiauti savo skalbinius prieš visą visuomenę. Jei normalus žmogus savo privačių atostogų nuotraukų nelinkęs platinti, tai šou žvaigždė šitai daro kur tik įmanoma ir kuo plačiau“, – pastebėjo A.Velutis.

Žinių nutekėjimo galimybė

Prokuroras atkreipė dėmesį į tai, kad prieš užsiregistruodamas socialiniame tinkle, retas kuris perskaito privatumo ir atsakomybės taisykles.

„Mažai kas domisi, iš ko ši sistema gyvena. Tačiau jie noriai atiduoda savo duomenis tinklo administratoriui. Ar tinklo administratorius atsakingas už tai? Vargu. “Facebook„ turi bylų dėl informacijos nutekėjimo. Tinklo administratoriai teigia, kad jie tobulinasi ir diegia naujas saugumo priemones“, – aiškino A.Velutis.

Fakte, kad socialiniame tinkle darbdavys ieško informacijos apie būsimą darbuotoją, prokuroras neįžvelgė nieko smerktino.

„Jis juk pats paviešino informaciją. Tačiau ar gali būti tai kriterijus, priimant tokį žmogų į darbą? Na, nebent darbdavys neprisipažintų, jog pamatė, kad darbo prašo visiškas pliuškis, besigiriantis visur ir visiems. Bet čia jau būtų žmogaus diskriminacija“, – pastebėjo pašnekovas.

Baimė, kad socialiniuose tinkluose žaibo greičiu gali sklisti neigiama informacija apie įmonę arba gali būti paviešinta komercinė paslaptis, prokuroro teigimu, yra pačios įmonės reikalas.

„Pirmiausia turi būti apibrėžta komercinės paslapties samprata“, – tikino A.Velutis.

Paslaptis turi saugoti patys

Pernai internete pasklidusi žinia, kad Šveicarijos koncernas „Nestle“ Lenkijos gamykloje naudoja žemesnės kokybės žaliavą produkcijos gamyboje, sukėlė diskusijų audrą.

Tuomet kalbėta, kad šią informaciją galėjo paskleisti įmonės darbuotojas.

„Aš jo atsakomybės nematau. Tai darbuotojo ir darbdavio santykių etikos klausimas. Jei žmogus nėra įsipareigojęs saugoti paslapties, kaip gali būti už tai atsakingas? Jei žmogus paskelbtų, kad dešreles įmonė gamina iš kenksmingų sveikatai priedų, galvočiau, kad būtų blogiau, jei jis to nepadarytų“, – samprotavo A.Velutis.

Teisininko nuomone, tokia byla galėtų atsigręžti prieš patį darbdavį.

„Formaliai atsakomybę taikyti galima, bet jei žmogus pasakytų, kad tai yra nuodas, kuris teisėjas jį nuteistų?“ – pastebėjo prokuroras.

Teisininkas atkreipė dėmesį, kad, uždarius darbovietės duris, paslaptimi gali tapti absoliučiai viskas – žmogaus atlyginimas, visa informacija, susijusi su darbu, net tai, kaip jis atliekamas.

„Tačiau informacijos skleidimas net ir socialinio tinklo draugams panašus į posakį “Aš tau pasakysiu, tik tu niekam to nesakyk„. Jei informaciją žino daugiau nei du žmonės, vadinasi, tai jau nėra privatu“, – pridūrė A.Velutis.