B. Markauskas: valstybės požiūris į regioninius kelius per mažas, o dėl to kenčia gyventojai

Šios lėšos leido padaryti tikrai nemažai. Nauji projektai – gatvių asfaltavimas, dviračių ir šaligatvių takų tiesimas  – vyko ir vyksta ne tik mūsų miestuose Gargžduose ir Priekulėje ar vis augančiame Sendvaryje, bet ir toliau nuo centro nutolusiose seniūnijose, tokiose kaip Kretingalė, Judrėnai, Endriejavas bei kitose. Ir man labiausiai patinka tai, kad ne meras nusprendžia, kur asfaltuoti, ne tarybos narys, galbūt turintis giminaitį vienoje ar kitoje gatvelėje, bet jūs patys, jūsų bendruomenė. Būtent jūs sudėliojate penkerių metų planą, nurodydami, kuriuos kelius labiausiai reikia asfaltuoti.

Dabartinis planas galios iki 2025 metų ir jį įgyvendiname gana neblogai. Pavyzdžiui, Agluonėnuose jau išasfaltuoti visi ilgalaikiame plane numatyti keliai. Tačiau jau 2024 metais reikės dėlioti naują planą, tad būkite aktyvesni ir dalyvaukite seniūnaičių sueigose, bendraukite su jais, nes tik nuo jūsų pačių priklauso, kaip vyks tolesnis infrastruktūros atnaujinimas. Kasmet mažinti žvyrkelių skaičių ar atnaujinti asfalto dangą stengiamės kiekvienoje seniūnijoje. O su nauja danga ateina ir apšvietimas, sutvarkyti takai, kita gyventojams patogesnė infrastruktūra. Be abejonės, kai kurie jūsų skaitydami šiuos sakinius pagalvos ar net garsiai pasakys – nematau jokio rezultato. Iš dalies būsite teisūs, bet taip yra todėl, kad rajonas didelis, jame driekiasi šimtai kilometrų kelių ir išvysti bendrą rezultatą yra sunkiau. Visgi prižiūrėti per tūkstantį kilometrų kelių yra ne taip jau paprasta, o ir investicijos išties nejuokingos.

Sparčiai vyksta Tilto g. remonto ir pėsčiųjų-dviračių tako įrengimo iki Kalniškės piliakalnio darbai.

Preliminariais skaičiavimais vien išasfaltuoti visus rajono žvyrkelius, jau nekalbant apie apšvietimą, lietaus nuotekas ir kitą būtiną infrastruktūrą, kainuotų arti 400 milijonų eurų! O tai net ketverių metų savivaldybės biudžetas, iš kurio dar turime išlaikyti mokyklas, bibliotekas, kultūros centrus, socialines įstaigas. Todėl man asmeniškai svarbu, kad iš esmės yra noras ir sutarimas investuoti į kelių tinklą. Tai darant nuosekliai, rezultatas bus matomas vis greičiau ir greičiau.

Pasirašius sutartis su Automobilių kelių direkcija, pavyko išjudinti dešimtmečiais įstrigusius projektus: tvarkomos pagrindinės seniūnijų gatvės.

Svarbu nepamiršti ir fakto, jog per rajoną driekiasi ne tik savivaldybės, o ir valstybės keliai, kuriuos prižiūri Automobilių kelių direkcija. Ir štai čia situacija jau sudėtingesnė. Valstybės dėmesys jų remontui yra per mažas ir dėl to nukenčia ne kas kitas, o gyventojai. Miestelius kertantys regiono keliai verkiant reikalauja remonto — nėra šaligatvių, apšvietimo, jie nesaugūs. Bet išjudinti jų remontą nelengva. Mūsų savivaldybė tik viena iš šešiasdešimties Lietuvoje, kurios teritorijoje Automobilių kelių direkcija turi savo kelius, todėl natūralu, kad mūsų bėdos jiems nėra pačios svarbiausios.

Bronius Markauskas. 

Važinėdamas po rajoną ir bendraudamas su žmonėmis nuolat sulaukiu klausimų, kodėl mes patys tuose keliuose nieko nedarome, kodėl jų neremontuojame. Ir tikrai ne dėl to, kad nenorėtume, o dėl to, kad negalime, nes tai – ne mūsų turtas. Juk, jei jūs nueitumėte pas kaimyną ir pabandytumėte pasodinti, o gal nukirsti medį ar savavališkai išdėti jų sklype taką trinkelėmis, neabejoju, sulauktumėte pikto kaimyno žodžio, o blogiausiu atveju — ir policiją iškviestų. Taip ir su savivaldybe. Negalime šeimininkauti svetimame turte.

Todėl, kad pagreitintume procesą, ėmėmės kitos taktikos. Tapęs meru, pradėjau minti Automobilių kelių direkcijos slenksčius. Važinėjau į Vilnių ir susitikinėjau su Kelių direkcijos vadovais tol, kol pasirašėme net kelias bendradarbiavimo sutartis, pagreitinusias svarbiausių regioninių kelių rekonstrukciją. Tai pavyko prižadėjus prisidėti prie jų remonto. Tuomet direkcija šiuos kelius iškėlė į savo remontuojamų prioritetinių kelių sąrašo viršų. Taip mums pavyko visiškai atnaujinti Priekulės Klaipėdos ir Žalgirio gatves, pradėti darbus Gargždų Tilto gatvėje, planuojama ir Gargždų Kretingos Plento, Veiviržėnų Laisvės gatvės, Kretingalės Klaipėdos gatvės, Sendvario seniūnijos Ežero, Rasytės, Šimkų gatvių dviračių-pėsčiųjų takų ir apšvietimo rekonstrukcija. Šiuo metu su Automobilių kelių direkcija turime net 8 sutartis. Jos mums leido regiono kelius rekonstruoti dabar, o ne po 10 ar 20 metų, kaip buvo pirminiame direkcijos plane.

Tačiau to neužtenka. Turime ir daugiau miestelių, per kuriuos einančios regioninės gatvės yra prastos būklės. Endriejave direkcija kartu su susisiekimo ministru jau davė pažadą, kad per ateinančius dvejus metus sutvarkys šią gatvę. Taip pat pradėti asfaltavimo darbai kelyje nuo Kretingalės į Plikius. Kitą savaitę vėl vykstu į Automobilių kelių direkciją, kur kalbėsimės dėl kitų projektų. Mus domina, kokia situacija dėl kelio nuo Šalpėnų iki Judrėnų. Čia planuojama išasfaltuoti apie 1,5 kilometro, nors reikėtų visų 7. Be to, kelias labai sukeltas, gyventojai skundžiasi dėl pasunkėjusio išvažiavimo iš kiemų. Taip pat noriu aptarti galimybę pasirašyti ir dar keletą bendradarbiavimo sutarčių. Pavyzdžiui, dėl rajoninio kelio rekonstrukcijos ir šaligatvio įrengimo Veiviržėnų miestelyje Klaipėdos gatvėje. Arba Venckų kaimo Kintų gatvės rekonstrukcijos, įrengiant pėsčiųjų ir dviračių taką, bei dviračių tako įrengimo palei rajoninį kelią Priekulė—Dreverna—Svencelė.

Ir tai tik keletas klausimų, kurie bus aptariami susitikime. Dar yra ir Dovilų, Agluonėnų, Karklės ir kitų miestelių vykdomi projektai, už kuriuos atsakinga Automobilių kelių direkcija. Net neabejoju, kad sutarimas bus rastas ir gyventojams reikalingi projektai išjudės kaip įmanoma greičiau. Praeitis jau parodė, kad kalbėdamiesi, tardamiesi galime padaryti nemažai — net išjudinti dešimtmečiais įstrigusius projektus: vienos sutartys jau įgyvendintos, kitos – sparčiai juda į priekį. Todėl neabejoju, kad, jei pavyks pasirašyti naujas, jos leis per mūsų miestelius einančius regioninius kelius atnaujinti per kelerius metus, o ne per keliolika, kaip yra dabar numatyta direkcijos planuose.