Išskirtinė ekskursijų vieta

Vyraujantį stereotipą, kad nėra nuobodesnės vietos nei archyvas, griauna tiek jame dirbantys žmonės, tiek ir pačiame archyve slypinčios ir lig šiol dar neatskleistos paslaptys.

Tad nekeista, kad archyve rengiamos ne tik proginės parodos visuomenei, tačiau jame nuolat lankosi ekskursantai.

Vien jau tai, kad Klaipėdos regioninis valstybės archyvas įsikūrė buvusioje Lietuvos banko pinigų saugykloje, lankytojus nuteikia ypatingai.

Įsivaizduokite, jog įeinant į pagrindinę dokumentų saugojimo patalpą reikia atverti 6 tonas sveriančias duris.

Pati 300 kvadratinių metrų ploto buvusi pinigų saugykla, kur dabar saugomi dokumentai, yra it sandari dėžė, sumontuota pastato viduje.

Šios kapsulės sienos – metro storio, jos pagamintos iš betono, metalo armatūros ir specialiųjų vinių, viso to pragręžti ar kitaip įveikti neįmanoma.

Aplink vadinamąją kapsulę yra dar viena patalpa, kur uždarų erdvių baimę išgyvenantys žmonės nesiryžta įžengti.

Tai yra nuo pagrindinio statinio saugyklą skiriantis vos 70 centimetrų pločio koridorius, apšviestas blankia šviesa.

Šią vietą, anot Klaipėdos regioninio valstybės archyvo vadovo Edmundo Bareišos, labai mėgsta čia besilankantys moksleiviai.

„Jei edukacijos vyksta Vėlinių laikotarpiu, mes čia dar tokį vaiduoklį pakabiname ir šiurpią muziką paleidžiame“, – juokėsi E. Bareiša.

Gidas – ir pats direktorius

Klaipėdos regioninis valstybės archyvas tapo populiaria ekskursijų vieta, kur dažnai gidauja ir pats archyvo direktorius, savo atradimais įrodęs, jog darbas su dokumentais yra vienas įdomiausių.

E. Bareiša archyve „įstrigo“ dar studijų metais Vilniuje ir pasiliko ilgam.

Dar būdamas studentu tuomet Istorijos archyve jis pradėjo sudarinėti to pageidaujančiųjų giminės medžius, ieškoti kilmės dokumentų, kas prieš nepriklausomybės atkūrimą tapo labai populiaru.

„Po 1987 m. pasirodė pirmieji interesantai, kurie domėjosi savo giminės genealogija. Teko jiems padėti ir tuos tyrimus tuo laikotarpiu vykdėme kone pramoniniu mastu. Penkerius metus tai dirbau. Paskaičiavau, kad per tą laiką atlikau apie 200 tokių tyrimų“, – pasakojo E. Bareiša.

E. Bareiša, kaip pats teigė, po kurio laiko norėjo pakeisti profilį ir perėjo dirbti į Lietuvos ypatingąjį archyvą.

„Tuomet kilo kitas vajus. Buvę tremtiniai ar jų artimieji plūdo į archyvus, siekdami rasti reabilitacijos dokumentus. Tuo metu teko rengti vadinamąsias tremties pažymas, ten pradirbau 15 metų ir štai jau keliolika metų esu Klaipėdoje“, – kalbėjo E. Bareiša, pajuokavęs, kad archyvaro profesija nėra ta, apie kurią svajojama vaikystėje.

Vis dėlto taip sutapo, kad dar studijuodamas istoriją laikinai įsidarbino archyve, kuris ir tapo viso jo gyvenimo darbu.

Palikimas: Klaipėdos regioninis valstybės archyvas įsikūrė buvusioje valstybės banko pinigų saugykloje, pasak archyvo vadovo E. Bareišos, vien šios durys, vedančios į buvusias seifo patalpas, sveria 6 tonas. Vestos Jašinskaitės nuotr.

Vietoj pinigų – dokumentai

Būtent E. Bareišos pastangomis iš ankštų patalpų Priestočio gatvėje galiausiai Klaipėdos archyvą pavyko perkelti į buvusią pinigų saugyklą, kurios istorija – irgi ekskursijos dalis.

2012 m. Lietuvos bankas nusprendė, kad trijų pinigų saugyklų šalyje yra per daug, ir ryžosi veikiančiąją Klaipėdoje uždaryti.

Į šį pastatą valstybė buvo investavusi 27 mln. eurų.

Pastatą Turto bankas tikėjosi parduoti, tačiau niekas juo nesusidomėjo ir galiausiai čia pavyko perkelti Klaipėdos regioninį valstybės archyvą.

„Kai įsikėlėme, čia dar buvo likę stelažai, kuriuose laikyti popieriniai pinigai, ir daug vežimėlių, kuriuose buvo saugomos monetos. Klausiau, kodėl gi čia reikėjo tokios didelės saugyklos? Pasirodo, kol pas mus funkcionavo litai, jie buvo spausdinami Vokietijoje ir Šveicarijoje. Gabenami laivais jūra, čia iškraunami ir paskirstomi po visą Lietuvą. Todėl tos saugyklos tokios didelės ir prireikė“, – pasakojo archyvo direktorius.

E. Bareiša džiaugėsi, kad saugykloje buvo bėgiai, tad tereikėjo užsisakyti naujus stelažus, tik jau dokumentams, ir perdarinėti šiose patalpose faktiškai daugiau nieko neprireikė.

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve stelažų yra penki kilometrai, jei sudėtume bylą prie bylos.

O visų mūsų valstybėje saugomų archyvų yra 116 km.

„Dabar čia saugomas Klaipėdos krašto paveldas. Dėl istorinių aplinkybių taip jau susiklostė, kad labai daug dokumentų buvo išvežti nežinoma kryptimi, kiti nugulė tam tikrose vietose: kažką vokiečiai spėjo išsivežti, dalis Klaipėdos dokumentų saugoma Kaliningrado srityje, kai kurie pervežti į Vilnių. Taip jau atsitiko, kad mes čia saugome nuo 1945 m. iki šių dienų datuotus dokumentus“, – pasakojo E. Bareiša.

Kas saugoma Klaipėdoje?

Klaipėdos regioniniame valstybės archyve yra visų mieste veikusių įmonių, įstaigų ir organizacijų dokumentai – nuo mokyklų iki teismų.

Fondai yra sunumeruoti, bylos sudėtos chronologine tvarka, asmens bylos – pagal abėcėlę.

Dokumentai į archyvą iš įstaigų ar įmonių nuolatiniam saugojimui patenka po 20 metų, taip numatyta pagal teisės aktus.

Bylų apyrašai yra viešinami internete, tad norintieji tyrinėti vieną ar kitą dokumentą gali juos susirasti dar nenuėję į archyvą.

„Dauguma interesantų, kurie pas mus ateina, ieškodami kažkokio jiems reikiamo dokumento, sako, kad pasižiūrėtume kompiuteryje ir išduotume pažymą. Nėra viskas taip paprasta. Nes ne viskas yra suskaitmeninta“, – teigė E. Bareiša.

Archyvo vadovas pripažino, kad dokumentų skaitmeninimas vyksta labai lėtai.

„Tokiais tempais ir tokiais pajėgumais, kaip dabar, esame paskaičiavę, kad per 400 metų gal ir suskaitmenintume. Daug skaitmeniname, bet dokumentų yra dar daugiau. Dabar esame suskaitmeninę kokius 50 tūkst. vaizdų, o pas mus yra keliasdešimt milijonų dokumentų. Kiekvienoje byloje yra vidutiniškai po 50 lapų, pas mus saugoma apie 300 tūkst. bylų, o kasmet priimame naujas“, – vardijo E. Bareiša.

Archyvarus šiuo atveju riboja ir asmens duomenų apsauga, nes pas juos pakliūva nemažai dokumentų, kuriuose – informacija apie kai kurių žmonių sveikatą ar kitus neviešus dalykus.

„Buvusio Vykdomojo komiteto dokumentuose yra nemažai informacijos apie įvaikintus vaikus, apie ankstyvas santuokas. Pats esu matęs bylą, kai iškart po Antrojo pasaulinio karo Vykdomasis komitetas tyrė nėščios šešiolikmetės ir jos būsimo vaiko tėvo, 45 metų vyro, atvejį. Mergina aiškino, kad buvo išprievartauta, tačiau pora buvo sutuokta, ir vyras baudžiamosios atsakomybės išvengė“, – pasakojo E. Bareiša, pridūręs, kad tokioje byloje vardus ir pavardes prieš išduodant skaitytojams archyvarai turi uždengti.

Dokumentas: archyve saugoma ir 1950-ųjų įspūdingų apimčių notarinė knyga su natūralios odos viršeliais. Vestos Jašinskaitės nuotr.

Apie skyrybas ir kolūkius

Šalia visų mokyklų, žvejybos įmonių ir kitų saugomi ir sovietmečiu veikusių kolūkių dokumentai, kurie, anot archyvo vadovo, dabar yra patys populiariausi.

„Tam tikra dalis žmonių, kažkada dirbusių tuose kolūkiuose, sulaukė pensinio amžiaus. Tad remiantis pas mus saugomais kolūkių dokumentais (dėl priėmimo, atleidimo iš darbo ir panašiai), jie gauna pažymas ir tų pažymų pagrindu gauna pensijas“, – kalbėjo E. Bareiša.

Archyvo vadovas atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais tarp populiariausių žmonių ieškomų dokumentų yra santuokos nutraukimo įrašai.

„Prieš kelerius metus buvo priimtas įstatymas dėl viengungių pensijos. Daliai žmonių, siekiančių gauti tą pensiją, tenka įrodinėti, kad jie išties buvo išsituokę. Dažnas atvejis, kad po teismo sprendimo buvę sutuoktiniai mano, kad tuo viskas ir baigėsi. Pasirodo, ne. Teismo dokumentą reikia nunešti į Civilinės metrikacijos skyrių, kad ten išrašytų ištuokos pažymą. Dažniausiai to žmonės ir nebūna padarę. Jie išsituokė, bet neįformino santuokos nutraukimo iki galo“, – pastebėjo E. Bareiša.

Garsiojo Interklubo palikimas

Archyve saugomi ir sovietmečiu Klaipėdoje veikusio vadinamojo Interklubo, skirto čia atplaukdavusių užsienio jūreivių laisvalaikiui, dokumentai.

„Tuo metu į Klaipėdą atplaukę užsienio jūrininkai negalėjo savarankiškai vaikščioti po miestą. Tokia čia tuomet buvo tvarka. Tam, kad jie nesijaustų nuskriausti, veikė jiems skirtas Interklubas, kurio darbuotojai dirbo visuomeniniais pagrindais. Jie rengdavo jūrininkams ekskursijas, išvykas, kitaip tariant, supažindindavo su Tarybų Lietuva. Ir paskui tie jūrininkai, išplaukę už jūrų marių, visokių švenčių progomis – tiek sovietinių, tiek katalikiškų – siųsdavo į Klaipėdos Interklubą sveikinimo atvirukus ir fotografijas“, – pasakojo E. Bareiša.

Tokių atvirukų archyve yra trys albumai, kuriuos pavarčius galima tarsi pakeliauti po to meto pasaulį.

„Kai kurie siųsdavo atvirukus, kiti – fotografijas, dar kiti ką nors nupiešdavo. Viename albume yra Kubos jūrininko pieštas klaipėdietės Interklubo gidės Antosės piešinys. Panašu, kad kuo toliau jis plaukė nuo Klaipėdos, tuo apvalesnė Antosė jam atrodė. Šalia Interklubo veikė ir garsioji intermergaičių (vadinamųjų valiutinių prostitučių – A. D.) grupė, bet apie tai mes jokių jų veiklą įrodančių dokumentų archyve neturime, jas kuravo turbūt kita valstybinė struktūra“, – kalbėjo archyvo vadovas.

Antroji rašto pusė

Vieni įdomesnių dokumentų yra tie, kurie dėl popieriaus trūkumo po Antrojo pasaulinio karo buvo spausdinami ant ankstesnių raštų kitos pusės arba ant prieškario blankų.

Kone kuriozinis atvejis – ant Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos firminio blanko su svastika atspausdintas Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos 1945 m. siuntimas Klaipėdos apskrities vykdomajam komitetui „panaudoti“ žydų kilmės komjaunuolį Melamedą Šefką, Peisako sūnų, „tarybiniam darbui pagal savo nuožiūrą“.

Šį dokumentą Klaipėdos archyve atrado E. Bareiša.

„Yra ir daugiau tokių dokumentų. Vienoje pusėje vardijama, kokia materialinė pagalba reikalinga vienam ar kitam sovietinės Lietuvos nomenklatūrininkui, o kitoje to dokumento pusėje išvardyti už fiurerį ir Vokietiją žuvę vermachto kariai. Pokaryje, kai trūko popieriaus, buvo naudojami net seni reklaminiai lankstinukai. Štai vienas toks ankstyvojo sovietmečio dokumentas surašytas ant tarpukario reklamos, įspėjančios saugotis šnipų“, – pasakojo E. Bareiša.

Sovietams pravertė ir prieškario Palangos valsčiaus tušti blankai – ant Vyčio kažkoks nomenklatūrininkas užpaišė raides LTSR, o vietoj Palangos valsčiaus savivaldybės užrašyta „Vykdomasis komitetas“.

Dokumento data 1944 m. gruodžio 13 d., Nr. 157.

Ir tai tik lašas jūroje, anot archyvarų, daugybė įdomybių slepia senos bylos.

Tad šis dokumentų lobynas dar laukia savo tyrėjų, kuriems čia yra ne mažiau peno nei archeologams Pompėjoje.

Paradoksai: archyvarai aptiko keistoką dokumentą – ant Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos firminio blanko su svastika atspausdintas Lietuvos SSR Liaudies Komisarų Tarybos 1945 m. siuntimas Klaipėdos apskrities vykdomajam komitetui „panaudoti“ žydų kilmės komjaunuolį M. Šefką, Peisako sūnų, „tarybiniam darbui pagal savo nuožiūrą“. Vestos Jašinskaitės nuotr.

Trumpa archyvo istorija

Klaipėdos miesto valstybinis archyvas iš pradžių buvo Klaipėdos miesto Vykdomo komiteto Vidaus reikalų skyriaus žinioje ir pavaldus Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD), vėliau – Lietuvos SSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Archyvų skyriui.

Pradžioje Klaipėdoje archyvui buvo skirtas mūrinio dviejų aukštų pastato pirmas aukštas J. Janonio gatvėje Nr. 10.

Jame tuo metu dirbo tik vienas darbuotojas – archyvo vedėjas. Patalpas sudarė keli kambariai, kurių bendras plotas buvo 58 kv. m, dokumentų saugyklose buvo pastatyta 45 m lentynų.

Archyvas aptarnavo ne tik Klaipėdos miestą, bet ir Klaipėdos apskritį (rajoną).

Spėjama, kad pasitraukdami vokiečiai išvežė pagrindinę buvusio prieškarinio Klaipėdos archyvo dokumentų dalį, tačiau dalies fondų nespėta išvežti.

1947 m. duomenimis, archyve buvo saugomos Klaipėdos apygardos teismo (1850–1900), Klaipėdos policijos valdybos (1924–1939), Klaipėdos krašto direktorijos (1930–1938) ir kitų senųjų dokumentų fondų archyvinės bylos.

1948 m. duomenimis, Klaipėdos miesto valstybiniame archyve buvo saugoma 20,7 tūkst. bylų ir 1,5 tonos dokumentų pabirų.

Vėliau senieji ikikariniai dokumentų fondai buvo perduoti į Lietuvos SSR Centrinį valstybinį archyvą.

1956 m. Klaipėdos miesto valstybinis archyvas įkurdintas naujoje vietoje – Žvejų g. 2-ojo namo septintajame aukšte.

1960 m. įsteigus Archyvų valdybą prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos, pasikeitė Klaipėdos miesto valstybinio archyvo pavaldumas. Tais pačiais metais archyvas buvo perkeltas į patalpas Priestočio g. 8.

Nuo 1997 m. kovo 7 d. archyvas vadinosi Klaipėdos apskrities archyvu, o nuo 2017 m. sausio 1 d., prie archyvo prijungus Tauragės ir Telšių apskričių archyvus, Klaipėdos regioniniu valstybės archyvu.

Šaltinis: Klaipėdos regioninis valstybės archyvo tinklalapis