Juosta trūkinėjo

Spalio 18-ąją dienraštis „Klaipėda“ paskelbė straipsnį „Kur pasiklydo maestro Vytauto Kernagio dainos?“, kuriame kalbintas Klaipėdos dramos teatro aktorius Igoris Reklaitis pasakojo apie ilgas ir painias spektakliui parašytų dainų paieškas.

Paskaitęs šią istoriją V. Kernagio sūnus papasakojo, kaip pavyko atkurti visas 10 spektakliui jo tėvo sukurtų zongų.

„Kai tos juostos pasiekė mus, tėvas jau buvo gydomas Santariškėse, gal net Reanimacijos skyriuje, todėl jis tiesiog užfiksavo patį faktą, bet jam tada rūpėjo visai ne tie dalykai. Mes tas juostas pas save laikėme apie metus. Tai buvo ne profesionalus, o buitinis įrašas, kaip aktorius ir pasakojo“, – prisiminė V. Kernagis jaunesnysis.

Pasirodo, magnetofono juostos nuo laiko buvo sudūlėjusios. Vos tik įjungus magnetofoną jos nutrūkdavo.

Pradžioje bandyta zongus perrašinėti plokštelių studijoje, kuri turėjo itin aukštos kokybės „Akai“ juostinius magnetofonus.

Bet jie – japoniški, o ne tarybiniai, buvo siauromis galvutėmis ir negalėjo nuskaityti viso garso spektro.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ieškojo senos technikos

Kaip pasakojo V. Kernagis jaunesnysis, teko ieškoti senųjų buitinių „Elfos“ magnetofonų. Jais pavyko perrašyti originalias juostas.

„Tas vietas, kurios buvo išdilusios ar sutrūkinėjusios, vienas geriausių garso režisierių Lietuvoje – Artūras Pugačiauskas iškarpė iš kitų vietų ir atkūrė V. Kernagio dainuojamus skiemenis. Jis tiesiog restauravo daugelį dainų, kurios buvo beišnykstančios. Savo turbo aparatūra jis išvalė visus garsus, kiek tai buvo galima padaryti, ir atidavė Andriui Kulikauskui. O jis kiekvieną dainą aranžavo, įrašydamas visus instrumentus, kurie ten skamba“, – prisiminė V. Kernagis jaunesnysis.

A. Kulikauskas tada minėjo, kad jam šis darbas buvo kaip dar viena „Dainos teatro“ programa. Jis labai įsijautė į šią veiklą.

V. Kernagis parašė muziką spektaklio zongams, bet aranžuotės visiškai pakeitė vaizdą.

Padovanojo V. Adamkui

Minint V. Kernagio mirties metines buvo pristatyta kompaktinė plokštelė „Neatrastas Vytautas Kernagis“.

Pirmosios bene 100 kompaktinių plokštelių šiuo pavadinimu buvo sunumeruotos. Numeriu „001“ pažymėta plokštelė buvo padovanota Prezidentui Valdui Adamkui.

Tokio projekto Lietuvoje nėra buvę, kai iš senų įrašų, juos restauravus, aranžavus, „ant viršaus balso“ padaryti, lyg dainuojama su visa grupe.

„Tai buvo dainos, kurių niekas negirdėjo, išskyrus Klaipėdos dramos teatro aktorius ir žmones, mačiusius šį spektaklį. Puikiai pamenu vieną kūrinį, kuris, kaip ir visi kiti, V. Kernagio buvo atliktas akompanuojant pianinu. Tėvas grojo ir į ritmą koja daužė grindis, o mikrofono stovas, kuris stovėjo šalia pianino, daužėsi į instrumentą ir visa tai įraše girdima. Tai tapo tikru iššūkiu A. Kulikauskui aranžuojant šią dainą, nes ritmas yra svyruojantis, todėl prisitaikyti aranžuojant buvo labai sunku. Vis dėlto Andrius išsprendė tuos dalykus. Tokio projekto Lietuvoje nėra buvę, kai iš senų įrašų, juos restauravus, aranžavus, „ant viršaus“ balso padaryti, lyg dainuojama su visa grupe“, – pasakojo V. Kernagio sūnus.

B. Brechto zongų tekstai gana sudėtingi, jie nėra labai rimuoti, jų intonacija nelengva, todėl parašyti muziką jiems buvo be galo sunku.

Dabar šios relikvija tapusios juostos saugomos Vilniaus muziejuje, Vytauto Kernagio ekspozicijoje, kuri lankytojams atvers duris sausio mėnesį.

Įvertino draugystę ir talentą

V. Kernagis jaunesnysis pripažino, kad dainų atradimo istorija, kurią papasakojo aktorius I. Reklaitis, jam buvo nežinoma. Nežinojo jos ir jo mama Dalia Kernagienė.

Sūnus atviravo, kad šie tėvo parašyti zongai jam buvo milžiniškas atradimas, jis juos išgirdo pirmą kartą gyvenime.

2015 m. pjesę „Geras žmogus iš Sezuano“ Vilniaus Jaunimo teatre pastatė Vidas Bareikis. Eidamas į šio spektaklio premjerą V. Kernagis jaunesnysis buvo įsitikinęs, kad jame bus panaudotos jo tėčio dainos.

„Nustebau – tekstą girdžiu tą patį, bet muzika – visiškai kita. Po spektaklio Vidui padovanojau tą CD ir pasakiau, kad viskas jau buvo parašyta iki jo, jam nereikėjo vargti. Jis perklausė plokštelę ir pasakė: „Jaučiuosi toks idiotas“, – pasakojo V. Kernagis jaunesnysis.

Po V. Kernagio mirties jo šeima atrado bene tris ar keturias maestro dainas, parašytas jo žodžiais ir natomis, bet niekur neįrašytas. Vieną jų vėliau sudainavo berniukų choras „Ąžuoliukas“.

Pasakodamas apie tėvo darbą legendiniame klaipėdiečių spektaklyje, V. Kernagis jaunesnysis prisiminė ir apie jo pažintį su garsiąja Vilniaus Jaunimo teatro įkūrėja režisiere Aurelija Ragauskaite.

„Geras žmogus iš Sezuano“ buvo paskutinis jos pastatytas spektaklis, savotiška gulbės giesmė.

„Manau, kad taip pasielgė ne dėl jo populiarumo, o todėl, kad ji su tėvu buvo seniai pažįstami. Mat kai jis dar mokėsi vakarinėje mokykloje, A. Ragauskaitė buvo Jaunimo teatro vadovė. Tada tėvas dirbo šiame teatre. Beje, tai jos žodžiai buvo, kad tas vaikinas labai gerai dainuoja, bet su tokia išvaizda ir tokiais storais akiniais jam scenoje – ne vieta“, – prisiminė maestro sūnus.