Ar mokslininkams skiriamų lėšų santykis atitinka jų darbo rezultatus?

Dešimt humanitarų lygu vienam biomedikui. Tokia formulė peršasi analizuojant lėšas, kurios skiriamos humanitariniams ir gamtos mokslams. Pagrindiniai motyvai – tiksliųjų mokslų tyrėjams reikia brangios įrangos, o humanitarams pakanka ir pieštuko su popieriaus lapu.

Vyriausybė dalija nelygiai

Nelygybės principas yra užkoduotas, jis egzistuoja. Tai pripažino Klaipėdos universiteto (KU) Mokslo skyriaus vedėja Rita Vaičekauskaitė.

„Buvo prieš keletą metų Vyriausybės nutarimas, pagal kurį universitetams mokslui skiriamos lėšos turi būti skirstomos taip: 30 proc. – humanitarams ir 70 proc. – tiksliųjų mokslų atstovams“, – patikslino R.Vaičekauskaitė.

Tiesa, Vyriausybės dokumentuose pabrėžta, kad universitetas lėšas gali skirstyti ir savo nuožiūra. Esą yra suteikta teisė apsispręsti ir susidėlioti prioritetus.

„Pas mus iki šiol buvo skirstoma 30 : 70. Tai yra, du kartus daugiau lėšų skiriama tiksliųjų ir biomedicinos mokslų atstovams nei humanitarams“, – neslėpė R.Vaičekauskaitė.

Ar mokslininkams skiriamų lėšų santykis atitinka jų darbo rezultatus? Į šį klausimą atsakyti niekas negalėtų.

Pakanka pieštuko?

Mokslinių darbų vertinimo metodika, kalbant apie pinigus, gana sudėtinga, pripažino aukštojo mokslo politiką dėstantis Lietuvos edukologijos universiteto mokslo prorektorius prof. habil. dr. Rimantas Želvys.

Ekspertai vertina mokslines publikacijas, skiria atitinkamą balų skaičių, o pagal tuos balus suteikiamas finansavimas.

Tačiau pasverti, kiek ir kodėl tas finansavimas skiriasi, šiandien niekas negali.

„Kalbant apie problemos esmę, tiksliųjų mokslų produkcija visuomet buvo vertinama svariau ir dabar tas pats yra“, – neslėpė R.Želvys.

Vis dėlto profesorius nesiryžo tvirtinti, jog tai yra todėl, kad gamtos ir tiksliųjų mokslų produkcija yra svarbesnė ir vertingesnė. Esą svarbūs ir humanitarų bei socialinių mokslų darbai.

„Per tą dešimtmetį, kiek dirbu mokslo prorektoriumi, kasmet būdavo diskutuojama, ar tas vertinimas skirstant lėšas – objektyvus ar nelabai“, – prisiminė profesorius.

Pateisinant nevienodą finansavimą, iškeliamas argumentas, kad, atliekant tyrimus gamtos ir tiksliųjų mokslų srityje, piniginės sąnaudos yra kur kas didesnės.

Humanitarui tokiu atveju esą pakanka pasėdėti bibliotekoje su popieriaus lapu ir pieštuku ar kompiuteriu.

Fizikui ar chemikui prireiks laboratorijos, reagentų, o tai – brangiai kainuojantis malonumas.

Taip paaiškinama, kodėl skirtingų mokslo sričių finansavimas nevienodas. Bet humanitarai ir socialinių mokslų atstovai linkę diskutuoti.

„Man kaip socialinių mokslų atstovui apmaudu, kad mūsų darbai vertinami menkiau. Ir finansine prasme – taip pat. Bet atlyginimą juk tokį pat gauna ir humanitarinių mokslų, ir chemijos profesorius“, – neslėpė R.Želvys.

Nepamatuojamas įnašas

Humanitarų įnašą į Lietuvos ūkį pamatuoti esą labai sunku. Gamtos ir tiksliųjų mokslų atstovams yra šiek tiek lengviau. Jų darbai esą išreiškiami išradimais, patentais, įdiegtomis naujomis technologijomis.

„Ir jiems nesunku pasakyti: mano išradimas buvo įdiegtas ir davė ekonominį efektą. Humanitarui tuo pasigirti gerokai sunkiau. Humanitarai atlieka tokius darbus, kuriuos sunku įvertinti“, – tvirtino KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė dr. Silva Pocytė.

Ji pripažino, kad humanitarų indėlis į kultūrą neįkainojamas, tačiau materialiai neišreiškiamas.

Peršasi išvada, kad būtent dėl to juos nuspręsta mažiau finansuoti.

„Mūsų, humanitarų, darbo rezultatas sunkiai apčiuopiamas materialia prasme. Paprastam žmogui sunku suvokti, ką mes darome. Pavyzdžiui, statybininkas pastato namą, vairuotojas veža keleivius, o ką daro humanitarai, suvokti nelengva“, – teigė S.Pocytė.

Straipsnių ir knygų rašymai, moksliniai tyrimai visuomenei dar nėra tokie įdomūs, kad jie taptų visuotine būtinybe.

„Bet juk valstybės pagrindas, pilietinis ugdymas ir yra grindžiamas humanitariniais mokslais. Tik šitas indėlis neįskaičiuojamas“, – apgailestavo istorikė.

Šansas – dirbant komandoje

Klaipėdos universiteto humanitarai ir Lietuvoje, ir regione žinomi bei populiarūs. Jų darbai vertinami.

Tačiau iki šiol esą niekas nepriekaištavo dėl finansinės nelygybės tarp skirtingų sričių mokslininkų.

Niekada mokslo bendruomenėje nebuvo viešai skelbiama, kiek kainuoja vienas mokslo straipsnis. Neoficialiais duomenimis, piniginiu požiūriu vienas biomediko straipsnis įvertintas 10 analogiškų humanitarų darbų.

„Šiais laikais mokslininkas, įgyvendindamas savo idėjas, turi apsispręsti, ar jis nori būti individualus tyrėjas, ar dalyvauti kokiame nors projekte su kolegomis. Jei pasirenka darbą su komanda, tuomet yra daug galimybių gauti finansavimą“, – neslėpė KU Mokslo skyriaus vedėja R.Vaičekauskaitė.

Dabar įsijungti į projektus, įgyvendinti savo idėjas ir gauti finansinį palaikymą daugiau galimybių ir kvietimų turi fizinių – biomedicinos ir technologijų mokslininkai. Humanitarinių-socialinių mokslų tyrėjai tiek daug pasirinkimų neturi, šiandien projektuose jie dalyvauja mažiau, patvirtino KU Mokslo skyriaus vedėja.

„Nelygybė yra jau starto pozicijose, kur renkamasi iš mažiau galimybių. Be to, tie mokslo darbų vertinimo kriterijai šiandien neturi nei pradžios, nei pabaigos, nei kokio nors atskaitos taško“, – konstatavo R.Vaičekauskaitė.

Liktų „balta dėmė“

KU Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas veikia jau 20 metų. Klaipėdos istorikai bei archeologai specializuojasi tyrinėdami Vakarų Lietuvą.

„Mūsų institutas vienintelis turi Nacionalinės mokslo premijos laureatus, 2009 m. gavusius apdovanojimą už įnašą į Lietuvos mokslą, tai – prof. Vladas Žulkus, doc. Audronė Bliujienė, prof. Algirdas Girininkas. O Vykintas Vaitkevičius pernai tapo J.Basanavičiaus premijos laureatu. Tai byloja apie mokslo įstaigos potencialą“, – įsitikinusi S.Pocytė.

Humanitarai neslepia, kad valstybiniu lygiu šnekant apie tai, kad reikia išsaugoti kalbą, pažinti savo istorijos vertybes, praeitį, visa atsakomybė tarsi užkraunama ant humanitarų pečių.

„Bet mūsų rezultatas – neapčiuopiamas, neverslus, todėl ir finansuojamas mažiau. Bet jei istorikų ir archeologų čia nebūtų, Klaipėdos regiono praeitis liktų “balta dėmė„, nežinau, kas galėtų užimti tą nišą“, – svarstė S.Pocytė.