Aklam verslininkui, buvusiam ties gyvenimo ir mirties slenksčiu, gailesčio nereikia

Ligų puodynė – nuo vaikystės

"Mano gyvenimas mėgsta mane paskriausti", – taip nuskamba pagrindinio veikėjo žodžiai spektaklyje, kuriam scenarijų parašė pats Kazys, remdamasis savo išgyvenimais.

Skaitydami tekstą profesionalūs aktoriai vos sulaiko ašaras. Žiūrint psichodramą iš tiesų gerklėje užstringa gumulas. Pasibaigus spektakliui, operatorius atsuka kamerą į ramų Kazio veidą.

K.Kuneikos ligos istorija prasideda nuo šešerių metų, kai jam buvo diagnozuotas cukrinis diabetas. Iš Plungės ligoninės šešiametis rietaviškis buvo pervežtas į Kauno klinikas, kur praleido apie porą mėnesių.

"Artimiesiems buvo šokas, o aš tikėjausi pasveikti. Ligų puodynė buvau nuo vaikystės", – prisiminimais dalijosi vyras.

Iš to laikotarpio Kaziui labiausiai įsiminė virinami stikliniai švirkštai ir visiškai atbukusios adatos. Smulkučiam ir mažam berniukui adatas teko badyti į rankas ir kojas po kelis kartus per parą.

Kai dializuojiesi, niekas taip skaniai nekvepia kaip vanduo. Užuodi net iš čiaupo, nors jis net neatsuktas.

"Labai gerai atsimenu pirmuosius vienkartinius švirkštus leisti insulinui, atvežtus iš labdaros. Paskui dar gavau pieštuką leisti insulinui. Tai buvo tokia naujiena! Nuvažiavus į Plungės ligoninę, suėjo pusė ligoninės gydytojų ir seselių pažiūrėti į tą stebuklą", – su šypsena 30 metų senumo įvykius prisiminė pašnekovas.

Saldainis prilygo mirčiai

Pasak Kazio, dabar tos adatos tokios plonytės, kad, atrodo, musė skaudžiau kanda. Per tuos kelis dešimtmečius diabeto gydymas gerokai pasikeitė – tai, ką seniau galėjo sau leisti tik turtingieji, dabar prieinama kiekvienam sergančiajam, insulinas tapo gerokai kokybiškesnis.

Vyro atmintyje iš vaikystės išlikę priepuoliai, kurie ištinka nukritus cukraus kiekiui kraujyje iki pavojingos ribos. Anksčiau cukraus kiekis kraujyje buvo matuojamas kartą per savaitę poliklinikoje.

Susidraugauti su liga sekėsi sunkiai, tad beveik visa Kazio vaikystė prabėgo ligoninėse – vos spėjęs iš jos sugrįžti, netrukus vėl ten atsidurdavo.

Tuomet cukrinio diabeto gydymas buvo paremtas draudimais. Vaikas buvo prigąsdintas, kad suvalgęs saldainį numirs, tad dvejus metus nuo ligos pradžios saldumynų nelietė ir didžiulėmis akimis žiūrėjo į kitus vaikus Kauno klinikose, kurie šiuos šlamštė be jokių ribojimų.

Kazys prisimena, kaip pasislėpęs paragavo vieną kitą saldainį ir, supratęs, kad suaugusieji jį apgavo, saldumynus šveisdavo saujomis. Kol neatsidurdavo ligoninėje. Tais laikais dar nebuvo galimybės, suvalgius netinkamo maisto, susišvirkšti insulino.

Vėliau Lietuvą pasiekė įvairūs mokymai sergantiesiems cukriniu diabetu: ką valgyti, kaip prisižiūrėti. Šios žinios į vaikino gyvenimą įnešė daugiau tvarkos.

Skaudi kaina už maištą

"Gyvenime, nori mane nubausti ir atimti regėjimą už paauglystės maištą?" – tai vėlgi žodžiai iš K.Kuneikos spektaklio scenarijaus.

Nemato: ne visi Kazio klientai supranta, kad jis yra aklas. (Dianos Jagėlaitės-Čeginskienės nuotr.)

Vaikino paauglystė buvo maištinga – jis nustojo leistis insuliną. Manė, kad gyvens tik iki trisdešimtmečio. Kazio manymu, už paauglystės maištą jis gana brangiai sumokėjo: ketveri metai inkstų hemodializės, vos nepražudžiusi organų transplantacija ir aklumas – tokios buvo cukrinio diabeto komplikacijos.

Pirmoji komplikacija pasireiškė praėjus 20 metų nuo ligos pradžios. Po Danijoje praleisto pusmečio Kazys buvo priverstas grįžti namo dėl pablogėjusios sveikatos. Vyras nujautė, kad nuolatinį silpnumą, dusulį, kūno tinimą ir kitus nemalonius pojūčius sukelia atsisakę dirbti inkstai.

Gydytojai patvirtino diagnozę ir paprašė palaukti, kol atsilaisvins inkstų hemodializės vieta ligoninėje.

Nesusikūrus sau darbo vietos, liktų viena išeitis – klijuoti dėžes Aklųjų kombinate, kuriame jis dirbo studijų metais vasaromis.

Kazys neslepia, kad tuo metu buvo minčių pasiduoti ir užnuodytam organizmui leisti savo darbą atlikti iki galo – jaunas vyras nenorėjo tapti priklausomu nuo kraują valančių aparatų.

Prisitaikyti prie tokio gyvenimo ritmo – 3–4 kartai per savaitę ligoninėje, kur po 4 valandas valomas kraujas, – buvo sudėtinga. Tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, tai nebuvo sunkiausias išbandymas.

Gyvenimą apvertė aklumas

K.Kuneika prisimena, kaip, prisitaikius prie dializių ritmo, pastebėjo, kad dirbant kompiuteriu vis dažniau pradeda lietis ir mirguliuoti vaizdas. Po regėjimo patikrinimo gydytojai konstatavo negalintys niekuo padėti, vienintelė išeitis – kreiptis į "diabetikų Dievą gydytoją Miliauską" Kauno klinikose.

2002-ieji metai. Pirma, antra, trečia, penkta, šešta akių operacija. Regėjimas tai atsistato, tai dingsta. Pasak Kazio, taip "žaidžiama" 1,5 metų, tačiau galutinis rezultatas toks – viena akimi tapo aklas, o kita mato šešėlius ir neryškius kontūrus.

Būtent šio laikotarpio išgyvenimus K.Kuneika sudėjo į scenarijų pusvalandžio trukmės spektakliui, kuriame vaidino profesionalūs aktoriai.

Kazys atviras – žinia apie aklumą sudavė daug skaudesnį smūgį nei inkstų dializė. Dar prieš tai kartu su partneriu iš Danijos jis buvo įkūręs tarptautinę įmonę, kuriai pats vadovavo. Įsuktą, nuo nulio įkurtą verslą sustabdė regėjimo netektis.

"Dokumentų kalnai. Kaip juos tvarkyti, jei net vaikščioti negali?! Teko išeiti iš darbo. Tris ar keturis mėnesius gulėjau lovoje ir nenorėjau keltis. Buvo žiauri depresija. Namiškiai ėjo iš proto, prašydavo draugų mane aplankyti. Atrodo, taip neseniai buvo krūva draugų, aktyviai sukausi, o čia staiga bac ir nieko nebėra!" – bene sunkiausią laikotarpį prisiminė pašnekovas.

Supratęs, kad vieną dieną namiškių kantrybė gali išsekti, prisivertė atsikelti iš lovos ir išmokti vaikščioti. Priešais save pasispirdamas koja apsiprato vaikščioti namuose, paskui išsiruošė į kiemą. Prisiminęs, kad aklieji naudoja baltąją lazdelę, susirado Aklųjų draugiją.

Ten gavo ne tik lazdelę, bet ir krūvą įgarsintų knygų – buvo proga prisiminti dėl užimtumo pamirštą pomėgį skaityti, gavo kalbantį laikrodį, tad pagaliau galėjo žinoti, kiek valandų. Gyvenimas nusidažė kur kas šviesesnėmis spalvomis.

Kazys prisiminė, kaip namiškių siaubui pirmą kartą užsispyrė vienas nueiti iki parduotuvės, paskui nuvažiuoti į dializę kitame mieste. Niekada artimiesiems neleido jo vedžioti už parankės – norėjo būti kuo savarankiškesnis.

Neregys rodo kelią

Tai, kad Kazys – aklas, supranta ne kiekvienas. Žiūrėdamas tiesiai į akis, jis tvirtai spaudžia ranką, gana greitai vaikšto po sau įprastą aplinką. Tad kai kurie jo klientai taip ir nesužino, kad juos masažavęs specialistas nieko nemato.

Kai kurie įsidrąsina pasiteirauti, ar jam viskas gerai su regėjimu, ir būna šokiruoti sužinoję, kad masažuotojas yra aklas.

"Pažįstamoje aplinkoje galiu kone lakstyti. Maršrutu "darbas – namai" taip pat einu gana greitai. Lazdelę kartais nešuosi tik dėl aplinkinių. Mano galvoje – visas Klaipėdos planas. Būna, kad naujiems taksistams paaiškinu, kaip ir kur dabar važiuoti", – pasakojo vyras.

Tačiau neišvengia ir kuriozinių situacijų: "Kiek kartų gatvėje esu nusivožęs, nuolat vaikščioju nusibrozdinęs. Prie namų ant šaligatvio stovi ženklas, jau, atrodo, turėčiau žinoti, bet ne! Aš ir trečią kartą sugebėjau į jį atsitrenkti ir prasiskelti kaktą."

Artimieji ruošėsi laidotuvėms

Iš pradžių K.Kuneika nesutiko transplantuoti inksto. Pakalbėjęs su tai patyrusiais žmonėmis, gana greitai apsisprendė ir susitvarkė dokumentus organų transplantacijai. Tinkamo inkstų ir kasos donoro teko laukti apie trejus metus.

"Kai dializuojiesi, niekas taip skaniai nekvepia kaip vanduo. Užuodi net iš čiaupo, nors jis net neatsuktas. Organizmas apnuodytas, norisi gerti, o per parą gali išgerti tik stiklinę vandens. Būna, supyksti, išgeri iškart tris stiklines – ir nebegali atsigulti, skęsti, nes skysčiai nepasišalina. Tada pradedi dusti, kankintis", – pojūčius prieš transplantaciją nupasakojo vyras, kuriam buvusias dializes iki šiol primena nuo adatų gumbais nusėtos rankos.

Kaziui per operaciją buvo persodintas inkstas ir kasa. Kai kuriems sergantiesiems cukriniu diabetu kasos transplantacija padeda pasveikti. Kaziui taip nenutiko. Atvirkščiai, tik per plauką jis išvengė mirties.

"Vieną dieną atliko transplantaciją, kitą dieną šalino trombą, trečią dieną šalino kasą, kuri taip ir neprigijo. Iš to operacijų maratono prisimenu tik tiek, kad vos prabudus po narkozės man vėl kiša pasirašyti dokumentus dėl kitos operacijos. Negana to, prasidėjo sepsis, supūliavo žaizdos – pjūvis ėjo per visą pilvą", – pasakojo vyras.

Į komą panirusio Kazio gyvybė kabėjo ant plauko. Atvažiavusių aplankyti artimųjų neįleido į reanimacijos palatą, medikai patarė ruoštis laidotuvėms.

Po aštuonių parų vyras atsibudo po komos. Išgirdęs dažnai užduodamą klausimą apie anapusinį gyvenimą, K.Kuneika šypsosi: "Taip, mačiau tai, ką galima šitaip pavadinti. Mačiau savo angelo sargo veidą."

Ligoninėje jis praleido dar beveik tris mėnesius, per tą laiką patyrė šešias operacijas. Persodintas inkstas kelis mėnesius nepripažino naujojo šeimininko. Šis nenuleido rankų: glostė žadėdamas tinkamai juo pasirūpinti.

Neseniai Kazys atšventė dešimtmetį po transplantacijos, kai gyvenimas tapo visavertis. Jis visuomet prisimena tą dieną, užsako mišias už inkstą dovanojusį donorą ir mintyse padėkoja artimiesiems.

Tapo pirmuoju aklu studentu

Supratęs, kad bemokslio neregio su prasta sveikata niekas nenorės įdarbinti (išgyventi iš valstybės pašalpos neįmanoma), Kazys nusprendė veikti: per dideles kovas, su Švietimo ministerijos palaiminimu iš pradžių baigė vidurinę mokyklą.

Išgirdęs, kad Klaipėdos universitetas nesurenka ergoterapeutų kurso, paskatintas mylimos merginos, jis nusprendė rinktis šią specialybę. Nuo vaikystės priverstas domėtis medicina nė pats nepajuto, kaip ši sritis tapo artima ir įdomi.

Draugė ir studijos Kazį paskatino persikraustyti iš Rietavo į Klaipėdą. Studijuodamas ketvirtame kurse, susidomėjęs masažu, sugalvojo įstoti į profesinę mokyklą. Baigus bakalauro studijas, kirbėjo mokslus tęsti toliau.

Kiek jėgų ir pinigų kainavo trys mokslo diplomai, pakabinti ant sienos darbovietėje, žino tik jis pats. K.Kuneika juokiasi, kad paskolą už mokslą moka iki šiol – tai investicija į save.

Studijų metais jis gyveno iš pašalpos. Universitetas atsižvelgė į aktyvaus ir itin gerai besimokančio studento pastangas – gerokai sumažino studijų kainas. Studijų metus primena ir gauti apdovanojimai už fakulteto garsinimą, įstaigos pritaikymą neįgaliesiems. Kazys tuomet buvo pirmas aklas studentas.

Darbo vietą susikūrė pats

Pradėjęs magistro studijas, įsidarbino masažuotoju. Pirmąją savo darbo vietą Kazys juokais vadina palapine – masažuodavo kirpykloje, užuolaida nuo salės atskirtame kampe.

Po kelerių metų pradėjo svajoti apie nuosavą masažo saloną, suprasdamas, kad ilgai fiziškai nepajėgs dirbti masažuotoju, o neįgalumo pašalpa leidžia tik egzistuoti.

Vėl tapęs verslininku, Kazys pripažįsta: atsidurti biurokratų girnapusėse kainuoja daug streso, nervų, tačiau niekam neįdomu, kad esi aklas ir sergi cukriniu diabetu.

Nesusikūrus sau darbo vietos, liktų viena išeitis – klijuoti dėžes Aklųjų kombinate, kur jis dirbo studijų metais vasaromis. Kitų darbo vietų akliesiems uostamiestyje nėra.

Į vieno politiko pasiūlymą panaikinti socialines įmones ir akluosius įdarbinti masažuotojais, K.Kuneika atšovė, kad ne visi darbdaviai nori tokius priimti dėl didžiulės atsakomybės. Ne vienas jo kolega, baigęs masažuotojo specialybę, sėdi be darbo.

Aklo masažuotojo privalumai

Lietuvoje darbdaviai purtosi neįgalių darbuotojų, nors, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje pirmenybė teikiama būtent akliems masažuotojams.

"Masaže svarbu ne technika. Turi ne matyti, o jausti. Mūsų akys yra rankos. Geras masažuotojas turi išjausti, pajausti, kur problema. 99 procentų mano klientų kenčia dėl streso ir patiriamos įtampos", – pasakojo Kazys, kuris neretai savo darbe tampa ir psichologu.

Pasak pašnekovo, mokėjimas išklausyti – tai dar vienas aklojo privalumas. Aktyviai politinėje, aklųjų profesinės sąjungos veikloje ir versle dalyvaujantis vyras tikino, kad neregiai turi stengtis 10 kartų daugiau nei sveikieji, kad įrodytų savo galimybes.

"Mus dažnai nurašo dėl aklumo, iš anksto nusprendžia, kad nieko nesugebėsime. Visi galvoja, kad mums reikia tik pagalbos. Tai nėra malonu, pažeidžiamas mano vyriškas ego", – atviras pašnekovas, pripažįstantis, kad aktyvi veikla leidžia pabėgti nuo savęs ir vienatvės.