Su K. Maiskiu ir M. Bendžiumi apie „Ričardą III“ kalbėjomės iškart po vienos iš repeticijų, tad pokalbyje jų vaidmens šešėlis buvo itin ryškus. Spektaklio premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis.

Kas jums abiem yra Ričardas III – kaip jį apibūdintumėte be jo titulų?

K. Maiskis. Man jis yra kovotojas. Jis kovojo mūšio lauke, dabar kovoja gyvenime. Jis drąsiai rizikuoja – lošia savimi, stato save į nepatogias pozicijas ir gal net ne tam, kad laimėtų, bet tam, kad dalyvautų geroje kovoje. Jam reikia gerų priešininkų, iššūkio. Jis žino savo tikslus, juos sau kelia labai aukštus, net utopinius ir siekia jų kryptingai. Nežinau, ar suvokia, kad gali nepasisekti, bet niekada nenustoja kovoti dėl jų. Turiu daugybę klausimų šiam personažui.

Su Mantu neturime bendro konsensuso, kas yra Ričardas ir kaip jį daryti. Manau, kad abu jį kuriame skirtingai, galų gale abu esame su skirtingomis patirtimis ir šaltiniais, iš kurių semiamės įkvėpimo. Mano pagrindas, kad Ričardas yra kovotojas. Labai geras kovotojas.

Taip pat manau, kad savo nuolatine kova jis nesąmoningai slopina vidinį triukšmą, tad kova dėl valdžios bei galios kartu yra ir jo kova su traumomis, su motina, tėvu, aplinka, Dievu – su viskuo ir visais.

M. Bendžius. Vis dar ieškau pateisinimų vieniems ar kitiems Ričardo daromiems dalykams. Noriu viską sutalpinti savo galvoje. Taip, jis siekia valdžios, bet kartu su režisieriumi svarstome, kad galbūt Ričardui svarbiausia ne turtai ir ne politinė valdžia. Bet dėl ko jis tuomet viską daro? Dėl poreikio kelti chaosą? Gal su tuo susiję kažkokie iš vaikystės, iš santykių su tėvais atsinešti dalykai? Gal tai visų jo gyvenimo traumų rezultatas – pergyvento karo, mūšių padariniai? Sunku viską sudėti į kelis žodžius. Viską analizuojame ir dar nesu pilnai sau susidėjęs jo portreto, bet tai dalykai, apie kuriuos mąstau, skaitau ir bandau rasti atsakymą.

Skaitant „Ričardą III“ atrodo lengva pasirinkti puses: sergame už gėrį, o blogiui linkime kuo įspūdingiau pralaimėti. Klausantis jūsų abiejų atrodo, kad neskubate smerkti Ričardo, ieškote būdų jį pateisinti, suprasti?

M. Bendžius. Mes turime atstovauti ir ginti šį personažą, tą ir bandome daryti. Žiūriu iš jo prizmės. Blogiukai mus traukia, ir pati tą esi minėjus, tad jį kurti, vaidinti, jausti jo galią – smagu. Ričardo jėgą pabrėžia, suvaidina scenoje esantys kolegos – santykyje su jų personažais jauti, kaip veikia Ričardo manipuliacijos ir schemos – tai labai įdomu.

K. Maiskis. Man jis niekada nebuvo blogas. Jis yra geriausias. Geriausiai mylisi, geriausiai kovoja, geriausiai išduoda, geriausiai žudo. Jei jis būtų šiek tiek kitoks, jei nebūtų toks didelis narcizas, jis būtų labai geras vedlys. Bet jis ir narcizas yra geriausias. Jis geriausias visose srityse. Režisierius sukuria aplinkybes scenoje atsiskleisti šiam Ričardo pranašumui. Mėgaujuosi tuo, kad scenoje galiu būti geriausias, juk gyvenime dažnai save nuvertiname, pastumiame į šalį, bet tik ne šįkart. Ričardas savo kelyje į sėkmę nužudo daugybę žmonių, bet jis savęs dėl to nesmerkia, juk žudo ne dėl to, kad kažkam linki blogo, ne, jis linki tik gero. Štai, nužudžiau ledi Anos vyrą ir per tai jam padėjau nukeliauti ten, kur jam pritinka būt labiau nei Žemėj. Taigi, Ričardas labai geras. Tragedija tame, kad jis ir miršta geriausiai.

M. Bendžius. Nesisuksi – negyvensi.

K. Maiskis. Tiesa. Bet kokiame turguje susiraskite gerą prekeivį – jame neabejotinai bus šiek tiek Ričardo. Kad išsikovotum savo vietą po Saule, turi kažką aukoti, kažką apgauti, išduoti, paimti, patraukti.

Atsakinėdami šiek tiek provokuojate, kalbate Ričardo balsu, kaip ir sakote – turite jį atstovauti. Vis tik, jei atsitrauktumėte kiek toliau nuo jo – scenoje kuriate blogio įsikūnijimą. Yra tekę skaityti kino aktorių pasisakymų, kad kurdami kokio nors itin neigiamo personažo vaidmenį jutosi pažiūrėję į blogio bedugnę, net išgąsdinti. Ar pačių šis jausmas neaplanko?

M. Bendžius. Kol kas ne. Gal aplankys prieš premjerą. Kita vertus, gal kažkas tame yra, visai neseniai turėjau nedidelę pertrauką nuo Ričardo, buvau grįžęs namo, turėjau kitų spektaklių ir pajutau, kad viduje yra daugiau agresijos, mažiau kantrybės. Jaučiu, kad esu gerokai piktesnis, viskas erzina. Manau, kad prie to prisidėjo šis vaidmuo. Pažįstu save, suprantu, kad tai dėl to, jog jau kurį laiką esu „Ričardo III“ medžiagoje. Negaliu šaltai ir visiškai atsiribojęs kurti vaidmens, turiu jį įsileisti į save, kitaip tiek žiūrovams, tiek pačiam bus sunku patikėti tuo, ką vaidinu. Turiu viską perleisti per save. Taigi per premjerą gali tekti pažiūrėti į blogio bedugnę.

K. Maiskis. Taip. Ričardas šiek tiek gąsdina. Mane patį labiausiai gąsdina tai, kad matydamas jo blogį galiu jį lengvai pateisinti. Tokia ir šiandienos visuomenė. Labai poliarizuota, visi turi savo dievukus, bet jie kitų akimis gali būti demonai. Manau, kad Ričardas suvienys visų demonus ir ištemps juos į sceną. Tikrai pamatysime ir kažką asmeniškai atpažįstamo – kuomet esame nepakantūs, egoistiški, manipuliuojantys, negalintys nusileisti kitiems.

Pritariu Mantui, prieš premjerą bus baisiausia. Atėję į spektaklį žiūrovai jį taip pat pamaitins savo energija.

„Ričardas III“ parašytas prieš daugiau nei 400 metų, bet sakote, kad jį žiūrėdami žiūrovai lengvai atpažins savus demonus.

M. Bendžius. Čia užgriebti esminiai žmogaus fundamentai. Ir jie beveik nesikeičia. Įniršis, meilė, konkurencija. Lengva tapatintis. Dėl to V. Šekspyras visada aktualus.

K. Maiskis. V. Šekspyro tekste vaizduojamų asmenybių tipų nereikia ieškoti toli – atitikmenų netrūksta šiandienos valdžios postuose visame pasaulyje. Tai, kas vyks scenoje, nuolat atsikartoja ir realybėje, nuo minkštosios politikos žaidimų iki valdžios sluoksniuose iškylančių generalissimo figūrų, jų žodis tampa įstatymu, kuriam niekas negali prieštarauti ir visa sistema pajungiama jų asmenybės kultui.

Man atrodo, kad tai labai arti mūsų. Pažiūrėkite, kiek daug šarmingų ir įtaigių žmonių sėdi aukštuose postuose vien dėl to, kad trokšta galios, o ne yra vedami nuoširdaus noro siekti gėrio visuomenei.

Vėl ir vėl iškyla neįtikėtinai galingi žmonės, savo pasaulio viziją kuriantys brutaliai ir be jokių moralinių stabdžių, bet pasaulis atsilaiko. Gal per Ričardą radote atsakymą ir į klausimą, kodėl ta absoliuti galia sutrupa?

K. Maiskis. Generalissimo savo galios pike sunaikina pats save. Žmonėms gali būti diegta, kad jis Dievas, bet ateis momentas, kai jie praregės. Jų pasaulis sugrius, bet jie jį atstatys iš naujo.

M. Bendžius. Pasiekus viršūnę, nebelieka jokių ribų ir atsidūrę joje galiausiai pasimeta. Jie klysta, slepia savo klaidas, dangsto jas per jėgą ir taip pakliūva į uždarą burbulą, iš kurio nebėra jokio išėjimo – tik savidestrukcija ir žlugimas.

Pas mus scenoje retai bedirbama su klasika, o Šekspyras yra nepaneigiamai kanonas – ką reiškia dirbti su klasikiniu tekstu, kaip jį apibūdintumėte?

M. Bendžius. Džiaugiuosi. Šiandieniniame teatre retesnis atvejis turėti pjesę ir su ja dirbti. Dažniausiai kūrybinis procesas vyksta laboratorijos principu – iš komentarų, nuotraukų, laiškų dėliojamas miksas, tad sunku konstruoti personažo liniją. Jos dažnai net nebūna. Tai, aišku, irgi įdomu, bet labai džiaugiuosi turėdamas pjesę, kurią vartai ir viską joje randi. Šekspyro tekstai labai vaizdingi. Pagal juos kurdamas personažą, net negali įmesti jokių gatvinių žodelių, naudotis savo štampais. Esi nuogas tame tekste, tai reikalauja papildomo darbo ir tai man labai patinka.

K. Maiskis. Pamenu, kai ruošiausi į šio spektaklio aktorių atranką, galvojau, kad gali būti, jog deklamuosime. Labai norėjau, kad scenoje kalbėtume labai paprastai, bet išlaikytume Šekspyrą, neišlengvintume sau darbo. Ir tai įvyko. Sunku tai apibūdinti. Nuostabu, kad galime organiškai bendrauti Šekspyro kalba. Ji turtinga, vaizdinga, tekstas labai padeda personažo vystymui, supranti, koks jis turiningas, ne šiaip koks atsitiktinis žmogus. Mėgaujuosi tuo. Pati pjesė labai skvarbi, klausausi, ką kitose scenose vieni apie kitus kalba kiti personažai, kaip tai atsikartoja mano paties lūpose, kaip mane kažkas prakeikia ir prakeikimai sugrįžta ir t. t. Man visa tai labai patinka, džiaugiuosi, kad dirbame su Šekspyru ir su šia pjese, kad tai dviejų labai įdomių teatrų koprodukcija. Režisierius Šekspyrą pažįsta, žino, kur dėti reikiamus akcentus, kai kurie dalykai iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvi, bet su tinkamu postūmiu jie staiga atsiskleidžia kaip sodrūs ir svarūs, paprasčiausi pasakymai tampa įspūdingais.

„Ričardas III“ turėjo pagrindą tikrovėje. Ar domėjotės asmenybėmis ir jų gyvenimo aplinkybėmis, ar jums tai buvo naudinga?

K. Maiskis. Taip, taip – labai naudinga. Pradžioje ilgai dirbome su giminių medžiais, turėjome suprasti, kokie mūsų visų ryšiai. Aišku, istoriją rašo laimėtojai, taigi tie, kas laimėjo, apjuodino Ričardą kaip norėjo. Žiūrėjau dokumentiką apie jį, kaip buvo rasti jo palaikai. Kaip jo kaulai buvo tiriami.

Istorinis kontekstas labai svarbu bandant suprasti, kad tai buvo laikas, kai brolis vesdavo sesę ir jie susilaukdavo vaikų. Jei žiūrėtume iš šiandienos perspektyvos – tai tiesiog neįmanoma, amoralu. O tuo metu tai buvo priimtina, tokia realybė. Tad kuriant Ričardo realybę man istorinis kontekstas tikrai padėjo.

M. Bendžius. Pritariu, pačioje pradžioje, kuomet pažindinomės su medžiaga, stengiausi absorbuoti kuo daugiau žinių. Tai buvo labai svarbu. Dabar to jau nebereikia, jau turime bagažą ir naudojamės juo, atsirenkame, kas pravers, kas ne.

Abu kuriate pagrindinį vaidmenį, ar žiūrite, kaip kitas dirba? Koks jausmas matyti Ričardą iš šono?

K. Maiskis. Man įdomu, pirmą kartą repetuoju su dubliu. Matau, kad reikia ir su ego padirbėti – noriu eiti į sceną, bet dabar joje kitas vaidina. Kai matau Manto scenas su karaliene Elžbieta, mintyse verdu – užmušk ją greičiau. Kai jis su ledi Ana, pykstu, kad lenda prie jos – ji mano. O finale, net sunku tai apibūdinti – visu kuo sergu už jį, kad tik jam pavyktų.

M. Bendžius. Man tai jau antras darbas su dubliu, tik šįkart tai – pagrindinis vaidmuo. Pritariu Karoliui, pažįstamas tas jausmas, kad nori eiti vaidinti, dėlioti vaidmenį savo kūnu, bet reikia sėdėti ir žiūrėti. Šiaip įdomu dalintis personažą su kitu. Prie to reikia adaptuotis, nes žiūrėjimas gali ir trukdyti. Mes abu Ričardą kuriame skirtingai.

K. Maiskis. Būna, kad scena statoma su Mantu, o tada aš turiu eiti jos vaidinti ir viduje viskas ima veltis, jaučiu, kad skolinuosi jo intonacijas, turiu rasti savo kelią. Čia yra darbo su dubliu specifika.

Kas laukia į spektaklį atėjusių žiūrovų?

K. Maiskis. Manęs laukia tragedija.

M. Bendžius. Mūsų abiejų laukia tragedija.

K. Maiskis. Bus visapusiškas spektaklis. Bus sunkių scenų, bet ir lengvų, primenančių, kad teatre galima atsipalaiduoti. Bet net ir tada spektaklis kvies atpažinti situacijas, su kuriomis susiduriame savo gyvenime.

M. Bendžius. Vaidindamas Ričardą sau pasitvirtinau, kad žmogus žmogui turi būti žmogus, nes tai, ką pasirinko Ričardas, niekur neveda. Smagu pasimatuoti jo batus spektaklio rėmuose. Bet jokiu būdu ne gyvenime.

Spektaklio „Ričardas III“ premjera lapkričio 13, 14 ir 15 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Režisierius Artūras Areima, scenografas Oles Makukhin, choreografė Inga Kuznecova, kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė, kostiumų dailininkės asistentė Polina Nimrea, kompozitorė π (Monika Poderytė), šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė , garso režisierius Edvinas Vasiljevas, politikos konsultantas Vytis Silius, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Vaidina: Mantas Bendžius, Karolis Maiskis, Monika Poderytė, Gytis Mikšys, Nojus Stirbys, Rimantas Pelakauskas, Jonas Baranauskas, Toma Gailiutė, Regina Arbačiauskaitė, Laima Akstinaitė, Digna Kulionytė, Karolis Legenis, Vidas Jakimauskas, Vaidas Jočys, Valerijus Kazlauskas, Karolis Norvilas.

Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.