Plojimų niekada ne per daug

Startas – į rūbinę

Nepaisant kūrinio emocinio paveikumo, o kartais net nespėjus pasibaigti renginiui, žiūrovai jau stojasi nuo kėdžių. Vieni taip pasiruošia startui link rūbinės, kiti nusiteikę ilgiems plojimams.

Jiems prasidėjus, aktoriai, atlikėjai lankstosi savo žiūrovams, kol salėje uždegama šviesa.

Nors daugelis veikiausiai sutiktų, kad plojimais atsistojus išreiškiama didelė pagarba kūrėjams, kai kurie svarsto, koks čia fenomenas ir kodėl tai pamažu tampa visiškai natūraliu dalyku.

Ar tikrai buvo „vau“?

Anot Klaipėdos koncertų salės vadybininkės Justinos Mikniuvienės, dar nuo Ludwigo van Beethoveno laikų buvo priimta neploti pasibaigus vienai klasikinio kūrinio daliai, kad klausytojas pasinertų į muzikinį pasakojimą niekieno netrukdomas.

Mes pastebime, kad dabar beveik po kiekvieno pasirodymo publika atsistoja.

„Aplodismentai sutrikdo susikaupimą. Ne veltui koncertų vedėjai sako, kiek tam tikras kūrinys turi dalių. Išprususi publika tai supranta. Būna taip, kad žiūrovą ištinka instinktyvus refleksas, ploja, kai kas nors labai patinka“, – pažymėjo pašnekovė.

Refleksų lemtas plojimas gali nutikti baleto atlikėjų pasirodymo metu, kai šokėjas atlieka itin daug profesionalių apsisukimų, kitų ypatingų triukų. Tai paveikia žiūrovą taip, kad neploti jis tiesiog negali.

„Vieni neša gėles, kiti ploja, tokia padėka – pati paprasčiausia, ja gali atsidėkoti atlikėjams. Plojimai atsistojus – tai didžiausias pagarbos ženklas. Mes pastebime, kad dabar beveik po kiekvieno pasirodymo publika atsistoja. Tada nesupranti, ar tikrai buvo kažkas „vau“, ar tai tiesiog natūralu“, – svarstė J. Mikniuvienė.

Eglė Jackaitė. R. Baltunytės-Janulienės nuotr.

Didžiausias aktoriaus įvertinimas

Klaipėdos dramos teatro aktoriams plojimai taip pat pirmiausia reiškia įvertinimą.

Tegul tik žmonės myli teatrą ir mus.

„Aktoriui nėra nieko maloniau nei besišypsantys, plojantys ir atsistojantys žiūrovai – to niekada nėra per daug. Būna spektaklių, kai žmonės mandagiai paploja ir išsiskirsto, o būna, kad ploja ilgai, kviečia atgal į sceną, tada supranti, kad žiūrovų emocija labai aukšta, tad eini pas juos plačia šypsena. Aktoriams tai didžiausias įvertinimas, nėra aktorių, kuriems tai nepatiktų. Niekas žmonių neverčia ploti per prievartą – plojimai būna tikri, ir tai žiūrovų tikrų emocijų išraiška. Man pačiai plojimai labai brangūs, žiūrovai, būna, kartais sustabdo ir gatvėje, pasidžiaugia matytu spektakliu, neša gėlių. Plojimų, kaip ir gerų žodžių, niekada nebus per daug. Tegul tik žmonės myli teatrą ir mus“, – atvirai kalbėjo aktorė Eglė Jackaitė.

Anot aktoriaus Jono Baranausko, laikai šiek tiek pasikeitė, tad žiūrovų atsistojimas po spektaklio jau tapo norma.

„Mes, aktoriai, tikrai nesijaučiame blogai, jei mums ploja žiūrovai, jei jie ploja ilgai – jaučiamės labai pagerbti. Kalbėdami su kolegomis esame pastebėję, kad žiūrovų padėkos išreiškimas kinta – seniau būdavo atsistojama tik po ypač paveikusių spektaklių, bet metams einant atsistojimas tapo norma – žiūrovai pakyla po beveik kiekvieno spektaklio. Dabar tiesiog taip yra. Patys aplodismentai mums yra labai brangūs“, – sakė J. Baranauskas.