O. Koršunovas: yra dalykų, apie kuriuos neužtenka tik žinoti

Paremta istoriniais įvykiais

Darbuojasi galinga kūrybinė komanda: režisierius Oskaras Koršunovas, scenografas Gintaras Makarevičius, kompozitorius Gintaras Sodeika, videomenininkas Mikas Žukauskas, lėlių dailininkė Julija Skuratova. Vaidmenis kuria Klaipėdos dramos teatro aktorių trupė.

T. Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“, parašyta 2008 m. (į lietuvių kalbą išvertė Rolandas Rastauskas), pelnė garbingą lenkų literatūros apdovanojimą „Nikė“. Ji paremta istoriniais įvykiais Lenkijos miestelyje Jedvabne, kur 1941 m. pogromo metu sudeginta 1 600 žydų. Šią tragediją autorius atskleidžia per 14 pamokų – pasakojimų: parodo vienos mokyklos klasės vaikų likimus.

Visada aktuali tema

Pora klausimų spektaklio režisieriui O. Koršunovui:

– Kokiame kontekste atsiras Klaipėdos dramos teatre jūsų režisuojama pjesė „Mūsų klasė“?

– Kontekstas toks, kad tema labai aktuali. Europos Sąjunga, kurios dalis esame, – tai, visų pirma, naujas pasaulėžiūros ir sąmoningumo, savęs suvokimo lygmuo. Mes esame įpratę galvoti, kad esminis ES kūrimo akstinas yra ekonomika, prekyba, euro kalimas... Iš esmės, ES susikūrė po Antrojo pasaulinio karo kaip garantas, kad siaubingiausi XX a. istoriniai įvykiai niekada nepasikartos. Todėl, kaip pasakė vienas politikas, būtų prasmingiau, kad Europos sostinė būtų ne Briuselyje, bet Aušvice. Aušvicas visada yra tam tikras atskaitos taškas, kad ir apie ką kalbėtume. Todėl šis spektaklis ypač aktualus. Ir aktualus Lietuvai. Tame fone, kuris yra čia, dabar: po nesenų įvykių, susijusių su atminimo lentos A. Noreikai – Generolui Vėtrai nukabinimu, K. Škirpos gatvės pervadinimu; aplink visa tai atsiradusių dviejų stovyklų, daugybės pagrįstų ir nepagrįstų debatų fone. Vyksta mūsų sąmonėjimas. Juo toliau, tuo sąmoningiau suvokiame savo istoriją, taip pat ir holokaustą, kuris neaplenkė Lietuvos, jo apraiškos čia buvo baisios. Juk tie įvykiai tokie neseni, kad dar yra juos prisimenančių gyvų žmonių. Yra dalykų, apie kuriuos neužtenka tik žinoti: mes turime iš naujo, vėl ir vėl juos apmąstyti, prisiminti. Tam, kad ateitis būtų visai kitokia. Todėl ši tema aktuali ir dabar, ir bus aktuali visada. Dabar jau ne per anksti statyti spektaklį tokia tema ir niekada nebus per vėlu.

Kaip gyvas šaltinis

– Kodėl dabar, kai visur karaliauja ekranai, žmonėms eiti į teatrą?

– Todėl ir eiti: dabar yra ekranų laikas. Atėjo ekranų religija. Ekranai mus supa, jie mūsų rankose. Tai iš tiesų iššūkis teatrui – kažkada manyta, kad kinas yra iššūkis teatrui, bet jis toks nebuvo. Teatras išliko, tada televizija buvo dar viena iššūkis. Bet į teatrą žmonės vis tiek ėjo. Man atrodo, iš visų minėtų iššūkių nauja epocha sudėtingiausia: juk nei kinas, nei televizija taip nepakeitė pasaulio, mūsų mąstymo ir įpročių kaip internetas. Niekas taip kaip jis nepakeitė mūsų atminties, informacinio lauko, komunikacijos ir galų gale bendravimo. Nei viena iš minėtų medijų nepadarė mūsų tokiais susvetimėjusiais. Todėl teatras tampa reikalingas kaip gyvas šaltinis ir vėl gali tapti labai svarbus. Kitas dalykas, kad yra realių pavojų – tai naujosios medijos, internetas, socialiniai tinklai, begalinė informacija, keičianti mūsų mąstymą, mus programuojanti, tampanti veidrodžiu, realiai formuojanti. Tai visi algoritminiai, mūsų reakciją „nuspėjantys“ dalykai. Jie kuria užkardas ir realią užkardą eiti į teatrą, nes nuolat siūlo neva ką nors įdomesnio, greičiau prieinamo. Tai nemažas iššūkis teatrui. Matyt, apskritai ir iššūkis klasikinėms kultūroms – visiems klasikiniams kultūros pamatams. Todėl, žinoma, turime daug ką permąstyti. Čia yra daug kelių. Vienas iš jų – tuos pačius ekranus įtraukti į teatro sceną, į veiksmą.

Spektaklio premjera – gruodžio 5, 6, 12, 13 dienomis.