Lapkritį Klaipėdos dramos teatre pirmieji naujų spektaklių žingsniai

2025 m. žiemą prasidės ir jubiliejiniam 90-ajam sezonui numatytų spektaklių repeticijos: bendradarbiaujant su AAT | Artūro Areimos teatru kuriamas Viljamo Šekspyro „Ričardas III“, Laura Kutkaitė režisuos spektaklį pagal Franzo Kafkos kūrybą. 2025 m. pavasarį numatoma ir spektaklio premjera jaunimui, jo idėjos autoriai – Karolis Maiskis bei Samanta Pinaitytė.

„Mane vadina Kalendorium“

Nors minimi spektakliai bus pristatyti tik kitais metais, pasiruošimo darbai jiems vyksta dabar. Klaipėdos dramos teatro kolektyvui – nuo techninio personalo iki administracijos ir aktorių, jau buvo pristatyta būsimo E. Seņkovs spektaklio koncepcija ir prasidėjo pirmasis repeticijų etapas. Į Klaipėdą atvykęs režisierius kartu su bendražygiu scenografu Reiniu Suhanovs atskleidė būsimo spektaklio scenografiją ir jos įkvėpimo šaltinį. A. Kalnozols knygoje fiksuojama mažo miestelio ir jo žmonių kasdienybė, tad ir „Mane vadina Kalendorium“ scenografija – įspūdinga savo kūrybiška tipinių nedidelio miestelio kasdienybei objektų interpretacija. Latvija ar Lietuva – spektaklio kūrėjai vizualinę jo plotmę sintetins pagal universalius realybės kodus, R. Suhanovs kurs ne tik scenografiją, bet ir kostiumus. Teatro darbuotojų bendruomenei pristatydamas būsimą spektaklį, E. Seņkovs prisiminė ir simbolišką jo pradžią. Pasak režisieriaus, jam kalbantis su teatro vadovu apie galimus kūrinius scenai, Tomas Juočys užsiminė apie ant jo stalo gulinčią latvių autoriaus knygą, „klausiu jo, „Kalendorius?“ sako, „taip“.

Dramaturginę romano adaptaciją rašė pats režisierius, A. Kalnozols – senas jo pažįstamas, E. Senkovui paskambinus pasakyti, jog nori statyti spektaklį pagal jo knygą – rašytojas patikino režisierių, kad pasitiki tiek juo, tiek visa kūrybine komanda.

Romano veikėjų gyvenimų aplinkybės sudėtingos, bet pats kūrinys šviesus – jame svarbiausi palaikantys ir jėgų suteikiantys ryšiai bendruomenėje – draugystė, meilė. Pagrindinis romano veikėjas Oskaras – labai neįprasta asmenybė, „per jį išryškėja kažkoks naujas herojaus tipas, savyje talpinantis senuosius archetipus iš pasakų – lyg naivus berniukas, einantis ieškoti laimės, padedantis visiems sutiktiesiems pakeliui. Toks gerumas šiais laikais atrodo kaip iš pasakos, juo labai sunku patikėti. Bet kai gyvename tokiais baisiais laikais, kartais primenančiais košmarą, mums kaip tik labai reikia tokių herojų, kokį siūlo A. Kalnozols. Jis siūlo herojų. buriantį žmones“, – dar vasarą apie būsimą spektaklį ir jo pasaulį kalbėjo E. Seņkovs. Anot jo, tokie personažai kaip Oskaras teatre gyvybiškai reikalingi, „kaip veidrodis teatras šiuo metu atspindi daugiausiai blogį, manau, kad žiūrovams, visiems mums, reikia atsvaros jam“.

A. Areimos atranka. P. Sadausko nuotr.

„Ričardas III“

Pačioje spalio pabaigoje žengti pirmieji žingsniai ir link būsimo A. Areimos spektaklio „Ričardas III“ – vyko jo aktorių atranka. Vieno iš svarbiausių šiuolaikinių Lietuvos teatro režisierių darbo pajūryje laukiama su nekantrumu, tai pirmas jo darbas Klaipėdos dramos teatre ir pirma šio teatro bei AAT | Artūro Areimos teatro koprodukcija. „Buvo malonu matyti tiek daug į vaidmenis pretenduojančių aktorių, ypač iš nevyriausybinio sektoriaus, – po atrankos sakė A. Areima. – Džiugu, kad Šekspyras vis dar yra kertinė teatro figūra, kuri sutraukia tiek žmonių norėti kurti, būti, dalyvauti, prisiliesti prie jo kūrybos. Šekspyras visada intriguoja, nors jo pjeses dauguma puikiai žinome, esame skaitę daugybę kartų, bet kaskart, kai jo dramaturgija priartėja prie teatro, kai išgirstame apie premjerą, kyla klausimai: tai kas yra tas Ričardas III? Apie ką bus Ričardas III? Čia ir yra visa esmė, paslaptis, nežinomybė, teatras, Šekspyras. Kol kas nenoriu duoti jokių užuominų, laukia dar ilgas kelias iki premjeros. Leiskime mūsų Ričardui į Klaipėdos dramos teatrą ateiti palengva ir tada su juo susipažinsime.“

Nuo 2008 m. kuriančio ir išskirtiniu braižu išsiskiriančio A. Areimos spektakliai žinomi ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinei publikai – jis dalyvavo eilėje prestižinių teatro festivalių užsienyje ir yra įvertintas įvairiais prizais bei apdovanojimais. Prieš dešimtmetį įkurtas AAT | Artūro Areimos teatras laikosi principo, be jokių kūrybinės laisvės apribojimų, pristatyti alternatyvų, postdraminiam teatrui būdingą požiūrio tašką. Šio teatro spektakliuose skirtingų prieigų sintezės ieškoma visuose sceninės raiškos lygmenyse: pradedant vaidyba, baigiant audiovizualiniais, erdviniais sprendimais. AAT | Artūro Areimos teatro darbai buvo puikiai įvertinti Škotijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Kinijos, Juodkalnijos menų festivaliuose, taip pat ir Vokietijoje, Norvegijoje, Danijoje, Latvijoje. Režisierius A. Areima sulaukė kvietimo reziduoti Belgijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje. Nuo 2017 m. režisierius įtrauktas į Europos teatro sąjungos „Naujosios teatro realybės“ prizo kandidatų sąrašą.

A. Areima repeticijas Klaipėdoje pradės nuo vasario mėnesio. Spektaklio premjera numatoma 2025 m. rudenį.

Karolis Maiskis ir Samanta Pinaitytė. D. Rimeikos nuotr.

„Nesusikalbėjimas“

2025 m. balandį planuojamą spektaklį jaunimui darbiniu pavadinimu „Nesusikalbėjimas“ kuria šiais metais itin produktyvus aktorių duetas K. Maiskis ir S. Pinaitytė. Anot jų, būsimu spektakliu jiems rūpi kalbėti apie šeimose vykstančią santykių transformaciją, kuomet vaikai tampa paaugliais. „Dažnai paauglystės sąvoka šeimoje asocijuojasi su maištingu elgesiu, konfliktais ir kitomis bendravimo problemomis. Nors iš tiesų tai vienas gražiausių žmogaus amžiaus tarpsnių, kuriame vaikai pamažu virsta suaugusiais žmogumi, turinčiais savo asmeninę nuomonę ir vis daugiau klausimų. Vienas iš trukdžių, su kuriais susiduria tėvai, yra jų pačių pastangos. Kartais jiems sunku suprasti, kad paklusnus vaikas staiga yra jau nebe vaikas, o paauglys. Vyksta nemaža žmogaus transformacija. Tačiau tėvai bando taikyti metodus, veikusius ankstyvoje paauglystėje“, – apibūdino aktoriai. Jie džiaugiasi jau susidėlioję kūrybinės komandos narius, atsirinkę aktorius. Šiuo metu vystoma spektaklio dramaturginė medžiaga, ją kuria K. Maiskis, įdomi detalė – aktoriai kūrybiniame procese pasitelkia šeimos ir vaikų psichologę, jos pagalba svarbi išsigryninant pagrindines paauglystės etapo problemas ir sceninės raiškos priemonėmis perteikiant jas spektaklyje.