– Skulptūra „Juodasis vaiduoklis“ įdomi tuo, kad tai yra ir technikos paminklas, šalia visų kitų dalykų, kuriuos pokalbio metu aptarsime. Ką apskritai reiškia technikos paminklas?
– Sakykime, labiau inžinerinis paminklas. Taip pat šalia stovi Pauliaus Lindenau gamyklos metalinis karkasas. Jie turi paveldą. Kadangi dirbome su klaipėdiečiais restauratoriais, jie iškėlė idėją atkurti Juodojo vaiduoklio legendą.
– Tai nuo pat pirmos dienos buvo sumanyta, kad tai bus ir technikos paminklas?
– Skulptūra nėra tiesiogiai pririšta prie technikos paminklo. Tiltelis čia jau stovėjo, o mums paprasčiausiai ta vieta patiko.
– Ką jūs apskritai iš to laikotarpio labiausiai prisimenate? Vis dėlto suprantu, kad menininkui kiekviena skulptūra yra atskira istorija. Kai išgirstate pavadinimą „Juodasis vaiduoklis“, kokia pirma mintis jums ateina į galvą?
– Kad į jį buvo įdėta labai daug darbo. Tai kūrinys, kuris nuskambėjo net pasaulyje. Pagal „Bored Panda“ sudarytą 125 keisčiausių skulptūrų sąrašą mes patekome į dešimtuką ir užėmėme devintą vietą.
– Tarp keisčiausių skulptūrų būtent?
– Taip, tarp keisčiausių pasaulio skulptūrų. Buvo atrinktos 125 skulptūros, o mes užėmėme devintą vietą.
– Ar menininkui, kai pasakoma, kad jo skulptūra yra keista, tai labiau komplimentas, ar į tai reikėtų žiūrėti kitaip?
– Tai komplimentas. Kaip aš visada sakau – tiesiai visi moka padaryti, o padarykime kažką kreivai.
Tiesiai visi moka padaryti, o padarykime kažką kreivai.
– Ir turbūt Lietuva neturi daug skulptūrų, kurios būtų patekusios į tokius keisčiausių paminklų sąrašus?
– Man neteko girdėti. Gal ir yra kokia nors kita skulptūra, bet šitas kūrinys yra labai populiarus. Ir turistams, kadangi stovi labai geroje vietoje – prie kruizinių laivų terminalo. Visi praeina ir fotografuoja šią labai populiarią skulptūrą.
– Jūs ne vieną kartą užsiminėte apie vietą. Kaip vis dėlto buvo pasirinkta būtent ši vieta ir kiek ji svarbi pačiam paminklui?
– Ji labai svarbi, nes Juodojo vaiduoklio legenda susijusi su Klaipėdos piliaviete. Pagal legendą, naktį ten ėjo Hansas. Jam pasirodė Juodasis vaiduoklis ir paklausė, ar jie turi malkų ir maisto. Po to vaiduoklis išnyko. Tokia yra Juodojo vaiduoklio legenda. Ir vieta pasirinkta neatsitiktinai. Mano idėja buvo, kad jis liptų iš vandens ir tarsi rodytų kelią laiveliams, kurie plaukdavo tuo kanalu. Vizualiai dabar viskas atrodo kiek kitaip, bet jei ateini iš toliau, jo iš karto nepamatai. Tik priėjęs arčiau staiga pamatai priešais save vaiduoklį. Tokia ir buvo idėja.
– Ši skulptūra, apie kurią kalbame, neišvengiamai susijusi su rytprūsių legendos motyvais. Ką apskritai legenda reiškia šiuolaikiniam žmogui? Ar žmonės dar tiki legendomis?
– Kodėl gi ne? Paimkime, pavyzdžiui, Geležinio Vilko legendą. Ir dabar kyla diskusijų, kai kalbama apie įvairius projektus, susijusius su Geležiniu Vilku. Žmonės nori, kad legendos būtų įamžintos, materializuotos. Taip neprarandami istoriniai dalykai. Iš legendų žmonės daug ką prisimena.
– Kaip manote, jeigu „Juodąjį vaiduoklį“ šiandien statytumėte iš naujo, ar jis sulauktų didelio visuomenės dėmesio?
– Manau, kad taip. Jeigu jo dabar dar nebūtų, o mes tik pradėtume jį kurti, jis tikrai sulauktų didelio susidomėjimo. Žmonėms įdomu, kaip istoriją, legendą ir vietą galima sujungti į vieną kūrinį.
Žmonėms įdomu, kaip istoriją, legendą ir vietą galima sujungti į vieną kūrinį.
– Jums svarbu, kad žmonės turėtų su skulptūra gyvą santykį?
– Taip. Mano noras visada buvo, kad kultūros objektas veiktų. Žmonės eina, liečia, glosto, apkabina – jis turi gyventi. Dar svarbu ir tai, kad jis nestovi ant aukšto pjedestalo, pakeltas du ar keturis metrus į viršų. Jis yra ranka pasiekiamas.
– Sąmoningai taip suprojektavote?
– Taip. Norėjau, kad jis būtų netikėtas. Iš toliau jo nesimato, o priėjus atsiranda netikėtumo įspūdis. Skulptoriui patinka, kai žmonės su skulptūra turi labai gyvą santykį.
– Ar paminklas jau susitapatino su Klaipėda, kitaip tariant, tapo miesto simboliu?
– Manau, kad taip. Dabar jis naudojamas įvairiuose leidiniuose. Šiais metais per džiazo festivalį ant bukletų buvo „Juodojo vaiduoklio“ nuotrauka – jis grojo lūpine armonikėle. Jis pritaikomas turizmui, reklamai. Manau, kad tai tik pliusas.
– Ši skulptūra pasižymi šiurpumo elementu, ar tai irgi prisidėjo prie jos populiarumo? Gal žmonėms norėjosi kažko iššaukiančio?
– Manau, kad taip. Kai ją pastatėme, Klaipėdoje veikė Meno taryba. Vienas kolega labai stipriai kritikavo ir paklausė: „Ką tu galvoji – vaiduoklį daryti iš bronzos?“ Mes paklausėme, iš ko tada reikėtų daryti. Jis atsakė, kad vaiduoklį reikia daryti iš garų. Bet kaip tai padaryti? Kažkaip nelabai įsivaizduoju. Gal tada jis ir atrodytų kaip vaiduoklis Kasparas. Bet mes pasirinkome kitokį sprendimą.
Visas „Žinių radijo“ reportažas – vaizdo įraše:
Naujausi komentarai