Apie 2025 m. lapkričio 5, 11 ir 13 dienomis Klaipėdos koncertų salėje vyksiančią patyriminę programą „Muzika be ribų“ su Dovilė Kirdaite kalbėjosi Gidonė Vaitkuvienė
– Kas apskritai yra ta „patyriminė programa“? Kuo ji kitokia nei įprastas koncertas?
– Kaip jau sufleruoja pats pavadinimas, programos tikslas yra patirti. Patirti muziką, emociją, netikėtumą, garsą, o kartu ir save tame procese. Šiuo projektu norime atkreipti dėmesį į negalią turinčius asmenis, kurių patirtys dažnai lieka nematomos arba ignoruojamos.
Pamenu, kartą man buvo pasakyta: „Na, bet juk aš irgi kartais klausausi muzikos užsimerkęs.“ Iš pirmo žvilgsnio lyg ir panašu, bet iš tiesų – ne tas pats.
Regintis žmogus užsimerkia ir atsimerkia kada nori, jis vis tiek žino, kas vyksta scenoje: matė, kaip įstumiamas fortepijonas, kaip ateina solistas, kas parašyta koncerto programėlėje, kokį instrumentą atsineša atlikėjas. Mes, regintieji, turime daugybę „užuominų“– net užsimerkę spėjame, kas bus toliau. Tuo tarpu žmogus, kuris nemato, gyvena visai kitame jautrumo pasaulyje. Todėl šiame koncerte mes sąmoningai paprašysime visą koncertą išbūti su akių raiščiais taip suaštrindami kitus pojūčius. Paliksime tik garsą, kviesdami patirti muziką kitaip, gal net drąsiau. Ir dar – nepamirškime socialinės patirties. Tokie renginiai sukuria bendrumo jausmą, atveria pokalbį apie priėmimą, apie empatiją, apie galimybę trumpam pabūti kito kailyje.
– Ar bus specialių priemonių, kad muziką galėtų pajusti ir žmonės su negalia – per vibracijas, prisilietimus, gal net kvapus?
– Priemonių tikrai bus, bet nenoriu atskleisti visko iš anksto – netikėtumas yra svarbi patyrimų dalis. Bet galiu pasidalinti keliais akcentais – į pagalbą pasikvietėme dainininkę, turinčią regos negalią. Ji bus mūsų koncerto vedėja, kuri jau dabar lankosi „Aukuro“ repeticijose, klausosi, susipažįsta su kūriniais ir ruošiasi juos pristatyti taip, kad paliktų paslapties tarp eilučių.
Be to, specialiai šiai programai paruošėme brailio rašto programėles. Jose bus ne tik kūrinių eilės tvarka, bet ir keli gražūs, įkvepiantys sakiniai. Čia vyksta labai įdomus „apsikeitimas“: neregiai turės daugiau informacijos, o regintieji patirs, ką reiškia pasikliauti vien garsu. Man atrodo, tai labai graži metafora: koncertas tampa lyg savotiškas pasaulio perstatymas iš kito žmogaus perspektyvos. Galėčiau sakyti, kad visa tai primins 3D patirtį – tik ne akims, bet ir vidiniam pasauliui.
– Kaip rinkotės koncerto programą? Kodėl būtent šie kompozitoriai?
– Norėjome, kad visi kūriniai būtų jautrūs, turintys stiprią prasmę. Chorinė muzika – pirmiausia yra apie žodį, apie tekstą.
Ēriko Ešenvaldo, Gintauto Venislovo, Vaclovo Augustino ir kitų autorių muzika tam labai tinka – ji kupina šviesos, tylos, emocinio intensyvumo.
Kitas kriterijus – įvairumas. Kad nebūtų, jog publika jau po pirmų akordų gali numanyti, kas laukia toliau. Todėl kūriniuose bus ir solistų, ir instrumentų, ir netikėtų sąskambių – norėjome, kad kiekviena kompozicija būtų tarsi nauja kelionė.
Dabar kalbėdama pagalvojau: mes, atlikėjai, niekada neiname į sceną nepasidažę, nepasipuošę. Bet šiame koncerte mūsų nematys. Tik girdės. Gal išeisime su džinsais? (šypsosi) Tikiu, kad ir chorui tai bus labai įdomi patirtis.
– Kam labiausiai skirtas šis renginys?
– Iš tiesų – visiems. Neregiams jis pritaikytas, o regintiems – pajautrintas. Mes daug galvojame apie žmones su negalia. Pavasarį turėjome delegaciją, kuri tikrino mūsų patalpų pritaikymą. Patalpos pritaikytos, gavome rekomendacijų, pasidarėme korekcijų. Bet iki šiol nebuvome pagalvoję apie pačių programų pritaikymą. Šis koncertas – pirmas žingsnis, bet tikrai ne paskutinis.
– Ar po koncerto bus galima pasidalinti įspūdžiais, pabendrauti su atlikėjais?
– Žinoma! Mes visada atviri pokalbiams. Po chorinės muzikos koncertų būna labai įdomūs atsisveikinimai. Atlikėjai išeina, nusilenkia, o tada – grįžta dar pabūti su publika. Tai nėra formalumas – tai natūrali bendrystė. Ne visi choristai lieka, bet dauguma pasilieka tame jausme, emocijoje. Manau, kad po šio koncerto tas poreikis bus dar stipresnis.
– Kokios reakcijos tikitės iš klausytojų?
– Norisi, kad žmonės parsineštų nuoširdumą, priėmimą, pakantumą. Kad pasaulis po koncerto atrodytų gilesnis, jautresnis.
Tikiuosi, kad užplūs prisiminimai, gal net kažkokie užmiršti pojūčiai. Pagalvokite – kas Jums pačiai kiltų į galvą, jei tektų klausytis koncerto užrištomis akimis? Gal iš pradžių būtų neramu, bet vėliau – drąsiau, tikriau, intymiau...
– Ar jau sulaukėte atsiliepimų iš žmonių, kurie domisi tokiomis iniciatyvomis?
– Ruošdamiesi bendravome su žmonėmis, turinčiais regos sutrikimus. Jie davė daug patarimų – apie tekstų supratimą, apie kėdžių tarpus, apie sensorinius gebėjimus. Jie pasakojo, ką pastebi, o mes – ko nepastebime. Tokie mainai labai praturtina. Kiek kalbėjau su reginčiaisiais – jie irgi sako, kad niekada nėra buvę tokiame renginyje. Tad laukia įdomi patirtis abiem pusėms.
– Ar planuojate ateityje daugiau tokių „muzikos be ribų“ projektų?
– Tikrai taip. Tai yra didžiulė patirtis ne tik žmonėms turintiems negalią, bet ir mums, regintiems. Kiekvienas toks renginys praplečia mūsų pačių horizontus, išmoko įsiklausyti giliau.
– Ačiū Jums už pokalbį.
Projektą finansuoja Klaipėdos miesto savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba.
Koncerto datos: lapkričio 5 (vietų nebėra), 11 bei 13 d.
Vieta: Klaipėdos koncertų salė
Įėjimas: nemokamas, būtina išankstinė registracija puslapyje www.koncertusale.lt.
Registracijos forma: https://docs.google.com/forms/d/e/1FAIpQLSdb-h1uV7DQAaivmEXuBOHsTQkaglk4PAqLasHoH04smh9Acg/viewform.
Naujausi komentarai