D. Želviui teatras – ir ringas, ir bažnyčia

"Negalvoti – lengva"

Gal net sakralus požiūris į teatrą ir aktoriaus profesiją nereiškia, kad Donatas nebuvo suabejojęs tuo, ką daro.

"Ypač daug klausimų kilo kuriant spektaklį "Šauktiniai". Supratau, kad žmonės teatrą vis labiau vertina kaip pramogą. Žiūrovai nebemato prasmės, pustonių. Ėmiau galvoti, ką daryti, kad taip nebūtų, svarstyti, ką reikėtų keisti", – prisiminė aktorius.

Į klausimą, kodėl žiūrėdami spektaklius žmonės nori eliminuoti mąstymą, Donatas turi aiškų atsakymą: taip – daug paprasčiau.

"Negalvoti – lengva. Tačiau reikia prisiimti atsakomybę. Kaip tai padaryti – kitas klausimas. Žmonėms reikia sukrėtimų, nes viskas pasidarė per daug paprasta, nebejaučiame subtilybių. Paprastas pavyzdys: sakykime, aš kalbu ironiškai, o kažkas galvoja, kad šneku teisybę", – tikino Donatas.

Akis atvėrė dienoraštis

Pasakodamas apie autoritetus, Donatas nevardija žinomų rašytojų ar kitų pasaulinę šlovę pelniusių žmonių.

"Pavyzdžiu matau savo tetą. Mes skirtingų profesijų žmonės, tačiau iš jos galiu pasimokyti. Ji geras žmogus, atiduodantis viską. Tada supranti, kad dėl tetos, brolio, brolio draugės, jos mamos, V.Masalskio, dėl šių tikrų žmonių ir verta stengtis. Po premjeros grįžau namo ir pamačiau, kad mano artimiausių žmonių veidai pasikeitę. Jiems labai svarbu tai, ką darau, turbūt net svarbiau nei man pačiam", – neslėpė vaikinas.

Kalbėdamas apie draugus, kurių bėgant laikui – vis mažiau, Donatas prisiminė savo mamos, kurios dėl vėžio neteko būdamas 17 metų, istoriją.

"Mano mama rašė dienoraštį. Po jos mirties jį perskaičiau. Tai buvo labai įdomus, bet kartu ir labai baisus dienoraštis. Niekada anksčiau nemaniau, kad mano mama buvo tokia protinga. Na, atrodė, juk visų mamos – vienodos. Labai dažnai žmonėms gyvenimas yra žaidimas: vieni žaidžia teatrą, kiti – politiką ir t. t. Tačiau tada, kai supranti, kad mirsi, imi jausti kažko nepadaręs, kažkam skyręs per mažai laiko. Skaitydamas dienoraštį suvokiau, kad mama neturėjo draugų. Paprasta jos užrašyta frazė: visi klausia, kaip aš jaučiuosi, bet niekas nepasiteirauja, kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi. Supratau, kad tikrai nepaklausiau. Mamai reikėjo draugo ir ji jo neturėjo", – kalbėjo Donatas.

Vaidyba grąžino jausmus

Mamos netektį dabar vaikinas prisimena lyg sapną. Donatas neslepia, kad buvo visokių minčių.

"Pamenu, po mirties viskas taip virė galvoje, kad nežinojau, ką daryti. Nuėjau į vienos degalinės parduotuvę. Pardavėja, pamačiusi, kaip atrodau, paklausė, kas yra. Pasakiau, kad nežinau, noriu kažką pasidaryti. Ji užrakino parduotuvės duris, neįleido nė vieno žmogaus, atsisėdo ir išklausė mano istorijos. Aš išsipasakojau, apsiverkęs išėjau ir kritau į lovą. Daugiau į tą parduotuvę nebuvau užsukęs. Bet kažkas ten įvyko", – tikino vaikinas.

Laidotuvės jam buvo neapykantos, kitų kaltinimo etapas, vėliau atėjo kitas – kaukių, abejingumo periodas.

"Po kelių mėnesių, kai mirė mama, išėjo ir senelis. Aš nieko nejaučiau. Maniau, kad didesnio skausmo jau nebegaliu patirti. Tapau abejingas viskam. Likimas mane nuvedė ten, kur galėjau grįžti į emocijų pasaulį, – atsidūriau Klaipėdos jaunimo teatre, kur V.Masalskis man parodė, kad dar turiu jausmų. Prieš lipdamas į sceną kalbuosi su mama, prašau pagalbos arba sakau, kad šis spektaklis – jai. Skausmų daug, supranti, kad daugiau jos nebepamatysi, kartais baisu, kad kažko jau nebepameni, tačiau stengiesi išlaikyti prisiminimus, pagarbą. Dabar aš esu čia, teatre, ir už tai esu dėkingas mamai. Galbūt todėl ir atsidūriau pas V.Masalskį, kuris vertina jausmus", – sakė Donatas.