Istorija teatro laiptinėje

Klaipėdos muzikiniame teatre į ekskursijas atėjusių lankytojų žvilgsniai laiptinėje užkliūva už įrėmintų įvairiausio laikotarpio teatro afišų.

Teatro darbuotojų teigimu, tai tik dalis viso turimo archyvo ir ekspozicija bus nuolat keičiama.

Čia akivaizdžiausiai matoma, kaip bėgant laikui kito plakato forma ir turinys.

Jei anksčiau afišoje reikėjo sutalpinti labai daug tekstinės informacijos, kur turėjo atsispindėti ne tik premjerų datos, bet ir visa kūrybinė grupė, spektaklio rėmėjai, tai dabar plakatas tampa panašus į iliustraciją.

Tai tarsi knygos viršelis. Mažėja teksto, daugėja vaizdo.

Plakatų kūrėjai tikina, jog taip atsitiko todėl, kad keičiasi ir visuomenė, kuri dabar kitaip priima informaciją.

Žmonės dabar įpratę gauti žinią sekundės greičiu ir, jei tai sudomina, ją paskaito, jei neužkabina, taip ir lieka.

Tas pats galioja ir afišai. Todėl teigiama, kad vaizdinis plakato sprendimas šiandien yra labai svarbus.

Puodelis su falu

Žiūrovų estetinis skonis labai skiriasi, pastebi afišų kūrėjai.

Šiuo metu mieste išplatinta Muzikinio teatro premjeros "Jolanta" afiša, kur pagrindinio vaidmens atlikėja vaizduojama su užklijuotomis akimis, vertinama kontroversiškai.

Kai kurių įsitikinimu, šis sprendimas – pernelyg drastiškas.

Tačiau esą, jei kilo diskusija, tikslas pasiektas, susidomėjimas spektakliu yra, ko ir tikėjosi kūrėjai.

Kai kurie jų stengiasi šokiruoti ir griebiasi net kraštutinių variantų.

Vienas tokių pavyzdžių – 2001 m. Jono Vaitkaus spektaklio "Trijų grašių opera" afiša, kurioje rožiniame fone vaizduojamas puodelis su falu, tarsi pamestu kokio antikinės skulptūros herojaus ir netyčia prilipusio prie indo.

Muzikinio teatro darbuotojai su šypsena pamena tą laiką, kai pasirodė ši afiša ir kokia sumaištis kilo.

Tačiau tai – J.Vaitkaus spektaklis, todėl ir afišą teko priimti kaip nekvestionuojamą duotybę.

Spektaklio "Divizija" plakatas irgi sulaukė įvairiausių nuomonių. Jame vaizduojamas šokėjas Aurelijus Liškauskas ryškiu makiažu, dėvintis viešnamio mergaitės rūbus, mieste sukėlė įvairių minčių.

Tačiau vėlgi – spektaklis sudomino žiūrovus.

Donžuano simbolis – triušis

Renovacijos laukiančio Klaipėdos muzikinio teatro informacijos ir pardavimų skyriaus vedėjos Vitos Petrauskienės kabineto sienos nukabinėtos senų spektaklių afišomis.

Jo šeimininkė šmaikštauja, kad tokiu būdu ji jau atliko savo darbo vietos remontą, tačiau pripažino, jog nekabino tokių plakatų, kurie jai nepatinka.

"Tokia netvarka man žavi, smagesnė nei šiuolaikinė švara ir sterilumas. Šie plakatai sukuria kūrybinę aplinką ir gerai nuteikia. Pavyzdžiui, man miela spektaklio "Donžuanas" afiša, kurioje pavaizduotas triušiukas. Idėja išieškota. Nors ją galima traktuoti visaip. Spektaklio "O, mielas drauge" afiša su toms dviem pirštinėtomis rankomis kai kam erotiška, bet man ji šiaip sau. Pakabinau ją tik todėl, kad ji didelė ir uždengia stambią dėmę sienoje", – šmaikštavo V.Petrauskienė.

Vedėja mostelėjo ranka į "Rigoleto" afišą. Ji jai yra estetiška, nes plakate atsispindi juoda ir raudona spalvos, kurios yra teatro spalvos ir esą net G.Verdžio portretas neerzina.

Ir šaltkalviui, ir mokslininkui

Sakoma, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Anaiptol, teatro pradžia – vaidinimo afiša, kuri yra spektaklio veidas.

Klaipėdos muzikinio teatro direktoriaus pavaduotoja menui Jurgita Skiotytė-Norvaišienė nė neabejoja, kad spektaklio afiša tai tarsi kodas, kuriuo užšifruota ne tik būsimo spektaklio idėja, bet ir jo sėkmė.

"Šiuolaikinės afišos turi būti suprantamos kiekvienam – nuo šaltkalvio iki mokslininko, ten neturėtų būti tokių simbolių, kuriuos atpažintų tik tam tikra siaura grupė žmonių. Pripažįstu, čia atsiranda pavojus nuslysti į banalią pusę. Tačiau tam ir yra dailininkas. Yra buvę, kad sukurtą spektaklio afišą teko atmesti, nes netiko spalvos, vaizdas ar koncepcija, buvo pernelyg primityvi ar per daug konceptuali", – pasakojo J.Skiotytė-Norvaišienė.

Naujovės klasikos nenustelbs?

Pašnekovės teigimu, gali taip atsitikti, kad ateityje spektaklių afišos išnyks.

Tačiau esą, jei elektroninės knygos nenustelbė popierinių, tikimasi, kad įprasto plakato nenustelbs elektroninė jo versija.

Pastaruoju metu afišose dominuoja artistų veidai. Tuo siekiama Muzikinį teatrą visuomenei pristatyti ne tik per spektaklius, bet ir per teatro darbuotojus.

"Šiuo metu teatro languose pakabinome mūsų artistų fotoplakatus, kitais metais ketiname juos pakeisti muzikantais, kurie žiūrovams mažiau matomi. Įprasta, kad labiausiai matomos – žvaigždės, mes norime parodyti visus, kurie prisideda prie to darbo. Kodėl gi nepareklamavus teatro kasininkės, kuri 30 metų pardavinėja bilietus, juk ji – pirmas žmogus, kurį žiūrovas sutinka, atėjęs į teatrą", – svarstė J.Skiotytė-Norvaišienė.

Spalva atspindėjo "tremtį"?

Prieš metus atnaujinto Klaipėdos dramos teatro muziejaus ir archyvo kuratorė Asta Šleinienė pasakojo, kad vieni seniausių teatro plakatai yra rusų kalba ir juose tik informacija be jokių paveikslėlių ar artistų nuotraukų.

"Tai yra šabloninės afišos, kuriose vyrauja tik tekstas. Vėliau atsiranda plakatai su paveikslėliais. Juk afiša yra spektaklio dvasia. Visi senieji plakatai man labai patinka – ir "Dramblys", ir "Durys pyška", jiems beveik 50 metų", – sakė A.Šleinienė.

Afiša, kokia ji bebūtų, turi skleisti žinią apie spektaklį.

Šią funkciją atlieka daugelis jų, tačiau įvertinus tai, kad laikmetis keičiasi, žmonių polinkiai keičiasi ir prisikviesti žiūrovą į teatrą to nebeužtenka.

Net 8 metus, kol buvo remontuojamos Klaipėdos dramos teatro patalpos ir trupė glaudėsi po svetimu stogu, visi spektakliai buvo anonsuojami tuo pačiu stiliumi – juodų raidžių tekstas ant geltono popieriaus.

Juokaujama, jog tai tam tikra prasme tapo teatro "tremties" spalva.

"Tos geltonos afišos apie spektaklius žiūrovus informuodavo, kol mes glaudėmės Žvejų rūmuose, kol Dramos teatras neturėjo savo namų. Ir kai prieš metus atsikėlėme į renovuotas patalpas, kiekvienam naujam vaidinimui jau kuriama nauja afiša, tačiau senuosius spektaklius vis dar anonsuos tie senieji geltoni plakatai", – pasakojo Klaipėdos dramos teatro atstovė ryšiams su visuomene Valentina Žigienė.

Turi šokiruoti ir gluminti

Žinomas klaipėdietis dailininkas ir dizaineris Anatolijus Klemencovas irgi kūrė plakatus bei afišas spektakliams, daugiausia A.Vizgirdos pilies teatrui.

Šias afišas dailininkas vežė net į plakatų bienales. Todėl ši tema jam artima.

"Kalbant apie visų Klaipėdos teatrų afišas, mano nuomone, profesionaliausios yra Muzikinio teatro spektaklių afišos. Tai labai aukšto lygio plakatai, išraiškingi, emocionalūs. Kasdien prasuku pro šį teatrą ir kaskart pastebiu naujų šiuolaikiškų sprendimų. Nuo afišos labai daug priklauso, ar ji pritrauks žiūrovus į spektaklį. Todėl manau, kad plakate turėtų būti intriga ir net tam tikro chuliganizmo elementas, jame turi būti kai kas tokio, kas žmogų sudomintų, kad jis sustotų ir paskaitytų, kas ten parašyta. Afišoje turi būti provokacija, bet labai aukšto meninio lygio", – teigė A.Klemencovas.

Jis pabrėžė, kad teatro plakatai yra be galo įdomi meno sritis.

Pavyzdžiui, Lenkijoje teatrų afišos jau seniai peraugo į profesionalųjį meną, kurį garsino šios srities grandai – Franciszekas Bibersteinas-Starowieyskis, Janas Młodożeniecas, Janas Sawka.

Tada esą ir kilo klausimas, kas gi ta afiša yra – informaciją teikiantis plakatas ar meno kūrinys?

Pasak A.Klemencovo, šie kūrėjai iškėlė afišas į tokį lygį, kad plakatai "pametė" savo pradinę funkciją – tik informuoti.

Plakatai šiandien tampa interjero dalimi ir atsiranda parodose kaip atskira meno šaka, kur susiliejo tapyba su grafika, grafika su fotografija.

Esą lenkams tai pasisekė padaryti labai gerai ir jie gali lygiuotis su japonų menininku grafiku Shigeo Fukuda.

Egzistuoja cenzūra?

Klaipėdos savivaldybės vyriausiasis dailininkas Mindaugas Petrulis įsitikinęs, jei plakatai ar afišos kabinamos viešai, jų turinys turėtų atitikti žinią, kurią jie transliuoja.

Afiša – viena spektaklio sudedamųjų dalių, ji turėtų atitikti idėjas, kurios vyksta scenoje.

Esą Klaipėdoje yra tokių afišų, kurias būtų galima prilyginti meno kūriniams.

Jos turi idėjinį užtaisą, bet yra ir tokių, kurių autoriams turėtų būti gėda. Anot M.Petrulio, tai, kas išeina į viešumą, turėtų turėti vertę.

"Mano darbo praktikoje yra buvę, kai neleidome mieste kabinti vieno žurnalo, skirto vyrams, plakatų. Mes jiems pasakėme, kai jie tam gaus Etikos komisijos leidimą, tada galės pas mus kabinti. Plakatas buvo, švelniai tariant, intriguojantis ir turinio, ir išvaizdos požiūriu. Todėl Etikos komisijos nuomonė buvo kategoriška", – kelerių metų skandalą pasakojo M.Petrulis.

Jis pripažino, kad nė karto neteko uždrausti kurio nors teatro spektaklio afišos viešo demonstravimo mieste.