Kelionių agentūros – aklavietėje, apsipirkimo portalams – privilegijos

Norint tarpininkauti parduodant keliones Lietuvoje reikia tapti kelionių agentūra ir prisiimti įsipareigojimus. Nors tokia tarpininkavimo veikla užsiima grupinio apsipirkimo portalai, jiems negalioja jokie turizmo rinkos reguliavimo saugikliai.

Veikia neprižiūrimi

Kelionių agentūros, perparduodančios kelionių organizatorių kelionių paketus, šiuo metu yra patekusios į aklavietę. Lietuvoje išpopuliarėjus grupinio apsipirkimo portalams, kuriuose reklamuojamos ir parduodamos ne tik Lietuvos, bet ir užsienio kelionių organizatorių paslaugos, Turizmo įstatyme esamos nuostatos imtos taikyti ne visiems rinkos dalyviams vienodai.

„Kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių veiklą prižiūri Turizmo departamentas. Šiandien ši valstybės institucija neatlieka savo funkcijos, o vartotojai yra apgaudinėjami. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus grupinio apsipirkimo portalai atlieka turizmo agentūrų veiklą, bet jiems netaikomi su tuo susiję įstatymai, todėl vykdoma nelegali ūkinė veikla“, – pabrėžė Lietuvos turizmo asociacijos prezidentė Danutė Mažeikaitė. Pasak jos, grupinio apsipirkimo portalai, tarpininkaujantys parduodant kelionių paketus, turėtų turėti kelionių agentūros veiklos pažymėjimus, kurie privalomi kitiems rinkos dalyviams.

„Kelionių rinkoje egzistuoja du vienetai, kurie gali užsiimti kelionių pardavimo veikla, – tai kelionių agentūros ir kelionių organizatoriai. Kelionių organizatoriai patys kuria, reklamuoja ir parduoda keliones, o kelionių agentūros keliones tik perparduoda. Įvertinus grupinių apsipirkimų portalų veiklos modelį, atrodo, kad šie portalai ir reklamuoja ir perparduoda, t. y. atlieka kelionių agentūrų veiklą“, – argumentus dėstė pašnekovė.

Vienus baudžia, kitus glosto

Šiai nuomonei pritaria ir kelionių agentūros „Udriaus projektai“ vadovas Udrius Armalis. Pasak jo, jeigu keliones perparduodantiems grupinio apsipirkimo portalams nereikia tapti kelionių agentūromis, tuomet to nereiktų daryti ir jo vadovaujamai agentūrai, tačiau anaiptol taip nėra. „Mes, kelionių agentūros, net negalime prekiauti Lenkijos ar Vokietijos kelionių organizatorių paslaugomis, jeigu šie kelionių organizatoriai Lietuvoje neturi atstovybių, o grupinio apsipirkimo portalai tai daro nevaržomai. Jie net perparduoda neaiškių kelionių organizatorių, kurie ima ir bankrutuoja, paslaugas“, – dėstė U.Armalis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad parduodamas lenkų kelionių organizatoriaus „Filiz Tour“, kuris paskelbė savo bankrotą ir žadėtų paslaugų nesuteikė, paslaugas Lietuvoje grupinio apsipirkimo portalas turėjo iš Turizmo departamento gauti leidimą tai daryti ir įgyti kelionių agentūros statusą.

Prieš daugiau nei metus Marijampolėje veikianti kelionių agentūra „Jotva“ kaip tik buvo įspėta nutraukti prekybą Lenkijos kelionių organizatorių paslaugomis. Tuomet Turizmo departamentas pareikalavo, kad šia veikla norinti užsiimti kelionių agentūra turi gauti kelionių organizatoriaus veiklos pažymėjimą ir įsigyti 100 tūkst. litų siekiantį draudimą. „Tuo metu mes turėjome draudimą, turėjo draudimus mūsų partneriai Lenkijoje, tačiau šia veikla mums buvo uždrausta užsiimti. Rizikavome išvis būti uždaryti, todėl turėjome atsisakyti numatytų planų dėl šventos ramybės“, – pasakojo bendrovės „Jotva“ savininkas Algimantas Vasiliauskas. Dabar, kai net kelionių agentūros statuso neturinčioms bendrovėms leidžiama prekiauti kelionėmis, jam tai atrodo daugiau nei keista.

Veiklos negriežtins

Dienraštis Turizmo departamente pasiteiravo, kaip vertinama tokia grupinių apsipirkimų portalų veikla.

„Valstybinis turizmo departamentas, atlikęs tyrimą ir įvertinęs situaciją rinkoje, nustatė, kad grupinio apsipirkimo portalų veikla yra specifinė ir patenka į keleto skirtingų sričių teisės aktų reguliavimo sritį. Tokie portalai teikia viešinimo paslaugas, t. y. administruojamose interneto svetainėse publikuoja užsakovų – skirtingų prekių ir paslaugų teikėjų, įskaitant kelionių organizatorius ir kelionių agentūras, pateiktus pasiūlymus. Portalus administruojančios įmonės savo vardu ir iniciatyva neteikia pasiūlymų dėl organizuotų turistinių kelionių įsigijimo. Sutarčių su paslaugų teikėjais pagrindu jie vykdo iš portalo lankytojų gautų mokėjimų administravimą, t. y. vartotojų įmokėtas sumas perveda paslaugos pardavėjui, dalį sumos atskaitę už skelbimų viešinimą. Taigi tais atvejais, kai įmonės, administruojančios portalą, veikla apsiriboja klientų (užsakovų) prekių ir paslaugų viešinimo veikla, kelionių agentūros pažymėjimas nereikalingas“, – teigiama Turizmo departamento atsiųstame atsakyme.

Teigiama, kad grupinio apsipirkimo portalams būtų privalu turėti kelionių agentūros pažymėjimą, jeigu jie išplėstų veiklą ir ne tik viešintų organizuotas turistines keliones bei administruotų lėšas, įmokėtas sumas pervesdama paslaugos pardavėjui, bet ir, be šių paslaugų, atliktų kelionių organizatoriaus tarpininko – kelionių agento – funkciją, t. y. platintų keliones, kelionių organizatorių vardu sudarytų sutartis su turistais, teiktų informaciją apie kelionių formalumus.

„Jeigu verslo subjektas užsiima tik organizuotų turistinių kelionių paslaugų viešinimo (reklamos) paslauga, pažymėjimas nereikalingas ir tikrai nereikėtų griežtinti tokias paslaugas teikiančių subjektų veiklos. Svarbiausia, kad reklamuojant kelionių organizavimo paslaugas vartotojams būtų pateikiama tiksli ir neklaidinanti informacija“, – pabrėžiama atsakyme.

Komentaras

Rūta Didikė

NORDIA BAUBLYS & PARTNERS

Iš visos informacijos, kuri šiandien žinoma, grupiniai apsipirkimų portalai veikia kaip reklamos ploto pardavėjai ir reklamos skleidėjai. LR reklamos įstatymas numato, kad reklamos skleidėjas – reklamos paslaugų teikėjas, skleidžiantis reklamą bet kokiomis informacijos perteikimo priemonėmis, o tai gali būti tiek radijas, tiek televizija, tiek interneto erdvė ar bet kokios kitos priemonės. Šis grupinių apsipirkimo portalų teikiamos paslaugos apibūdinimo išgryninimas yra labai svarbus, sprendžiant klausimą, ar grupiniai portalai, kurie siūlo įsigyti turistines keliones, turėtų būti prilyginami kelionių agentūromis pagal LR turizmo įstatymą ir jiems taikomas analogiškas reglamentavimas ir reikalavimas turėti atitinkamą pažymėjimą, leidžiantį užsiimti šia veikla. Paprastas pavyzdys: jei reklamą apie parduodamas keliones skleidžia televizija ar radijas, jie dėl to netampa kelionių agentūromis. Arba, jei bilietų platintojas parduoda bilietus į renginius, dėl to jis netampa koncerto organizatoriumi, nes parduodamame biliete nurodoma, kas tą koncertą organizuoja, ir būtent šiam asmeniui tenka visa atsakomybė, susijusi su koncertų organizavimu, o ne bilietų platintojui. Taigi kaip ir anksčiau paminėtais atvejais, taip ir šiuo, vartotojui svarbu identifikuoti patį paslaugos teikėją ir asmenį, su kuriuo jis sudaro sutartį.

Tam tikra veikla leidžiantį užsiimti pažymėjimą ar leidimą turi turėti ne reklamos skleidėjas, o paslaugos pardavėjas. Nebūtų teisinga ir pagrįsta šiuos grupinių apsipirkimų portalus prilyginti kelionių agentūroms, nes susidurtume su tokia situacija, kad, reklamuojant ir siūlant įsigyti skirtingas prekes ir paslaugas, tokie portalai turėtų kiekvieną kartą pasirūpinti ir atitinkamais leidimais tas prekes ir paslaugas parduoti, jei, tarkime, to reikalautų įstatymas.

Visoje šioje situacijoje būtų galima įžvelgti vieną teigiamą dalyką: pagaliau buvo paskleista pakankamai informacijos visuomenei apie tai, koks šių grupinių apsipirkimų portalų statusas ir kad vartotojai pirkdami prekes ir paslaugas, pasinaudodami šių portalų skleidžiama informacija, turi turėti omenyje, kad prekės ar paslaugos teikėjas yra visai kitas asmuo, o ne pats portalas. Aiškumo ir informacijos sklaidos trūkumas dėl šių portalų veiklos ir statuso, manytina, ir buvo pagrindinė problema, kodėl kilo tokių minčių, kad šie portalai turi būti prilyginti kelionių agentūroms.