Neseniai važiavau traukiniu ir pagalvojau, kiek daug apie žmogų pasako jo elgesys. Vagone kartą prie manęs priėjo moteris ir tiesiai šviesiai pasakė: „Man reikia tos vietos, kur jūs sėdite. Ar galime susikeisti? Noriu sėdėti prie lango.“ Na, ką padarysi, susikeitėme. O visai neseniai traukinyje prie manęs priėjo vyras su vaiku. Gražiai pasisveikino ir paklausė, ar galėčiau užleisti vietą, nes vaikas nori sėdėti kartu. Žinoma, aš sutikau. Tačiau negana to, žmogus dar pasiūlė mane pavaišinti kava ar kažkuo skanaus už tai, kad užleidau savo vietą. Pagalvojau – štai jums ir kultūra. Situacija ta pati, bet labai skiriasi žmonių elgesys.
Emilė
Žiūri į savo ekranus
Vis dažniau pastebiu, kad žmonės labai nori būti išgirsti, bet patys klausytis nebenori. Susėda keli draugai prie stalo, o kiekvienas žiūri į savo telefoną. Vienas kažką pasakoja, kitas tuo metu rašo žinutę, trečias net nepakelia akių. Ir paskui stebimės, kodėl žmonės jaučiasi vieniši. Man atrodo, kad kartais nereikia jokių ypatingų pramogų ar žodžių. Reikia tiesiog žmogui parodyti, kad jo klausaisi, padėti telefoną į šalį ir pabūti pokalbyje. Toks paprastas dalykas šiandien jau tampa beveik prabanga. Žmonės, pakelkime akis, nes tie telefonai juk nėra visas gyvenimas – bendraukime, kalbėkimės ir laiką leiskime drauge.
Donatas
Dar yra gerų žmonių
Vis dar yra labai daug žmonių, kurie padeda visiškai nepažįstamiems. Vieną dieną parduotuvėje prieš mane stovėjo vyresnė moteris, jai buvo sunku panešti pirkinius. Jaunas vaikinas, kuris net nebuvo jos pažįstamas, pats priėjo ir pasiūlė nunešti iki išėjimo. Moteris net sutriko, sakė, kad pati susitvarkys, o jis atsakė, kad viskas gerai, nes jam pakeliui. Ir aš likau sužavėta tokiu vaizdu, nes ne kiekvieną kartą pamatysi žmonių, kurie mielai padeda vieni kitiems savo noru.
Birutė
Naujausi komentarai