Vieną vakarą vakarojau lovoje su knyga ir girdėjau gretimame bute klegančius vaikus. Nieko neįprasto, blokiniai namai verčia jaustis tarsi su kaimynais gyventume tame pačiame būste. Vaikų balsai manęs netrikdo, tai buvo toks pat vakaras, kaip daugybė kitų. Staiga padėjau knygą į šoną ir įsiklausiau, mat tų mažųjų mano kaimynų mama dainavo lopšinę. Ji nebuvo kokia nors ypatinga, paprasta, bet labai rami ir švelni. Buvo taip gera. Akimirką pasijutau ir aš maža mergaite. Nuostabus jausmas, tikiu, kad tokioje šeimoje auga laimingi vaikai. Ir dar manau, kad jaunas mamytes lopšinių mokantys etnocentro darbuotojai dirba šventą darbą. Juk daugelis šių laikų jaunų žmonių užaugo negirdėję lopšinių, o šis centras sugrąžina į šeimas ne tik senąsias tradicijas, bet ir paprastus, svarbius įpročius.

Loreta

Pralėkė ir vos neužmušė

Kaip ir kiekvieną rytą vedžiojau šuniuką siaurame takelyje tarp dviejų daugiabučių namų netoli Šilutės plento. Buvo dar ankstyvas rytas ir dar neprašvitę. Buvau su gobtuvu ir kepure, todėl nelabai girdėjau, kas aplinkui vyksta, bet nelabai kas ir vyko. Staiga iš tolo prašvitravo šviesos spindulys, atrodė, kad jis atsklido nuo gatvės. Bet po akimirkos pro mane ir mano mažą šuniuką kaip vėjas prašvilpė dviratininkas. Baisu net pagalvoti, kas galėjo nutikti, jei mano augintinis būtų pasipainiojęs jam po ratais. Dviratininkas būtų susižalojęs, o mano draugelis galėjo ir žūti. Manau, dviratininkams reikėtų daugiau atidumo ir atsargumo. Ir dar negaliu suprasti, kodėl jie nevažiuoja dviračių takais, o lekia ten, kur vaikšto pėstieji.

Ieva

Helovinas mūsų neužkrėtė

Labai džiaugiuosi, kad kvaila Helovino šventė neužkrėtė mūsų vaikų. Bent jau nematau jų kaulijančių saldainių. Turime savas tradicijas ir jos mums brangios. Čia ir yra mūsų stiprybė. O moliūgai – sveiki ar išskaptuoti – manęs visai netrikdo. Tai savotiškas derliaus ženklas ir labai graži puošmena.

Vytautas