Kovo paskutinį savaitgalį laukiau autobuso Dituvos autobusų stotelėje. Privažiavo juodas BMW, vairuotojas atidarė langą ir man kažką pasakė. Nelabai supratau, apie ką kalba, todėl priėjau artyn. Tamsi mašina ir jaunas vairuotojas privertė įsitempti, bet aš nesu iš bailiųjų. Pasirodo, vaikinas klausė, kur aš noriu važiuoti. Pasakiau, kad į Klaipėdą. Pakvietė sėsti, sako, paveš. Važiuodami įsikalbėjome su Eimučiu. Jis juokėsi, kad senutės į jo pasiūlymą pavėžėti žiūri su baime, nerimauja, kad nuveš nežinia kur. Seniai teko bendrauti su tokiu maloniu žmogumi, be galo draugiškas jaunas žmogus. Net pinigų nepaėmė. Nustebau ir pasidžiaugiau, kad yra tokių gerų žmonių. Noriu jam padėkoti ir palinkėti šviesaus gyvenimėlio.
Robertas
Kaimynai puošia laiptinę
Gyvenu sename daugiabučiame name ir džiaugiuosi, kad man labai pasisekė, mat turiu labai gerus kaimynus, nors ne visus pažįstu. Su daugeliu sveikinuosi, bet ne daugiau. Tai man patinka, nes turiu savo draugų ratą ir naujų man nereikia. Bet jausti geranoriškų žmonių buvimą šalia – labai gera. Prieš kiekvieną didžiąją metų šventę mūsų laiptinę kažkas papuošia – pakabina mielą puošmeną, kuri kaskart grįžtant namo priverčia nusišypsoti. Įdomiausia, kad net nenujaučiu, kas taip pasistengia. Ačiū, draugiškieji kaimynai!
Dalia
Švariau nebus?
Kai gatves ir šaligatvius imta valyti tik mašinomis, pasijuto, kad be žmogaus su šluota rankose valymas vis tiek bus nekoks. Mašinų šepečiai tikrai neišvalo tų vietų, kur yra gatvės nusukimai, ten visada lieka smėlio ir smulkių šiukšlių. Šaligatvių valymas virto tikra parodija. Nuorūkos, smulkūs popieriukai lieka gulėti po suoliukais, šaligatvių kraštuose arčiau gatvės ir arčiau namų. O jei kas nors patikrintų šaligatvių valytojų darbą, pastebėtų, kad nuorūkos ir visos kitos atliekos nugula į žemės plotelius prie medžių. Taip miestas lyg ir valomas, švarinamas, bet iš tiesų atrodo netvarkingai. Miesto švaros įmonės naudoja tobulesnius darbo įrankius, bet naudos iš to nėra daugiau. Užuot nukritusius lapus sušlavę ar sugrėbę, eikvojame degalus, keliame dulkes ir triukšmaujame. Valydami šaligatvius tik prabraukia šepečiais jų vidurį, o švariau nuo to nėra.
Aldona
Paspirtukininkai – lyg skėriai
Paspirtukai gatvėse – tikras siaubas. Nuo tada, kai jie atėjo į madą, vairuojantiesiems vis daugiau streso. Važiuoji ir nežinai, kada koks vaikas išriedės į gatvę. Dar baisiau, kad jie ne tiesiog išrieda, o kaip vėjas staiga atsiduria po ratais. Nieko naujo šiais žodžiais nepasakiau, bet labai norėčiau, kad mūsų policijos pareigūnai labiau atkreiptų dėmesį į paspirtukininkus, imtųsi aktyviau kontroliuoti ir griežčiau bausti paspirtukais važinėjančius asmenis. Būtų gerai, kad patikros vyktų ne valandėlę ir ne apie tai iš anksto paskelbus. Tada nauda būtų akivaizdi.
Vytautas
Keistuoliai puošia miestą
Esu tikra, kad visokie spalvingi personažai formuoja miesto atpažįstamumą ir jo veidą. Kalbu apie tokius žmones kaip vilnietiškoji jau amžiną atilsį Rožytė. Mes, jei ir turėjome panašių, tai baigiame juos pamiršti, nes jie dingo tyliai. Niekas net neužfiksavo dienos, kai gatvėje nebesutiko vyro moterišku vardu. Užtat klaipėdiečiai gali didžiuotis Benu Šarka. Nerealios drąsos ir ištvermės žmogus – žiemą po senamiestį pusnuogis laksto užsimaukšlinęs keistą kaukę. Nors aš pati jo meno nesuprantu, bet man patinka jį matyti. Tokio niekur kitur nėra. Net neįsivaizduoju, kad jis galėtų pasakyti kažką suprantamo, bet nuo jo neįmanoma atitraukti akių. Scenos kryžių įteikimo ceremoniją stebėjau labai atidžiai ir labai nudžiugau, kad mūsų Benas gavo Boriso Dauguviečio auskarą. Tobulas apdovanojimas tokiai asmenybei. Visa B. Šarkos esmė sutilpo jo kalboje, kaipmat prisiminiau, kaip pernai po scenos kryžių įteikimo iškilmių Muzikiniame teatre Benas nuogas, bet vedinas arkliu išėjo į ištuštėjusį senamiestį. Niekas kitas, tik jis taip gali.
Mūza
Naujausi komentarai