Prakalbinta prabilo
„Regis, Kauno Švenčiausiojo Sakramento bažnyčia tylėjo daugiau nei pusantro šimtmečio, kad dabar pagaliau prabiltų“, – taip netikėtai atsivėrusią pastato istoriją apibūdino architektė restauratorė Asta Prikockienė.
2010-aisiais pradėti restauravimo darbai jau buvo suteikę nemažai žinių apie šventovę, tačiau pakėlus grindis ir atvėrus iki tol slėptas erdves paaiškėjo, kad daugelis jos paslapčių dar laukia tyrėjų. Viena didžiausių staigmenų – XVII–XVIII a. palaidojimai. Sovietmečiu, bažnyčioje įrengiant kino teatrą, grindys buvo perdarytos, todėl buvo galima manyti, kad senieji palaidojimai neišliko. Vis dėlto dalis jų tyrėjus nustebino išskirtinai gera būkle.
„Turime ir drabužių, kurie išsilaikė taip, tarsi 300 metų būtų kabėję spintoje“, – nuostabos neslėpė „Praeities tyrimų instituto“ vadovas Simonas Sprindys.
Centrinėje navoje aptikti keturi itin gerai išlikę palaidojimai karstuose. Dar keturi rasti grunte – ten, kur po grindimis nėra kriptų.
„Tikėtina, kad gerą palaikų išlikimo būklę galėjo lemti sausas mikroklimatas, susiformavęs tarp rūsio skliautų ir grindų. Vieno palaidoto vyro drabužiai, plaukai ir ūsai išlikę taip gerai, kad galima įsivaizduoti, kaip atrodė prieš kelis šimtmečius gyvenęs žmogus“, – kalbėjo archeologas.
Kol kas anatomiškai išsidėsčiusių palaikų bažnyčioje suskaičiuota 51, tačiau tai tik tarpinis skaičius. Daug palaikų suardyta cariniu laikotarpiu ir sovietmečiu, todėl tikrasis palaidotų žmonių skaičius paaiškės atlikus antropologinius tyrimus. S. Sprindys neabejoja, kad palaidotųjų skaičius gali siekti šimtus. Be to, kai kur palaidojimai išsidėstę net trimis aukštais, taigi tyrėjams dar teks atskirti skirtingus laidojimo laikotarpius.
Sutapimai – tik prielaidos
Kartu su palaikais rasta ir įvairių daiktų: kryželių, medalikėlių. Vienas jų išsiskiria spalvotu emaliu – geltonu, mėlynu ir žaliu. Deja, jis rastas suardytų kapų kaulų masėje, todėl nustatyti, kuriam žmogui priklausė – neįmanoma. Radiniai leidžia manyti, kad bažnyčioje palaidoti miestiečiai, priklausę aukštesniems visuomenės sluoksniams. Vienas ryškiausių įrodymų – puikiai išlikęs vilnonis drabužis, būdingas Abiejų Tautų Respublikos šlėktai.
Archeologai svarsto, ar tarp palaidotųjų galėtų būti Elžbieta Vinogrodskienė, Kauno vaito Pauliaus Vinogrodskio žmona. Istoriniuose šaltiniuose jos palaidojimas apibūdinamas kaip itin prašmatnus, o dabar atidengtas moters kapas yra garbingoje vietoje – centrinėje navoje, priešais pagrindinį altorių. Vis dėlto šie sutapimai leidžia tik kelti prielaidą – patvirtinti tapatybę būtų galima tik gavus daugiau duomenų.
Kita galima sąsaja – Jeronimas Ivanovskis, testamentu bažnyčios statybai paaukojęs 10 tūkst. auksinų. Manoma, kad jo lėšomis galėjo būti finansuojama šoninė nava. Istoriniai duomenys leidžia teigti, kad jis palaidotas bažnyčioje, tačiau neaišku, ar jo kapas buvo kriptoje, ar po grindimis.
„Pavardžių turime, istorijų turime ir kažkas jungiasi, bet ar tai yra tiesa, iki galo negalime pasakyti“, – akcentavo S. Sprindys.
Visi atidengti palaikai bus iškelti ir išvežti į Vilniaus universitetą antropologiniams tyrimams. Vėliau juos numatoma grąžinti į bažnyčią ir perkelti į projektuojamą kriptą.
Bažnyčios ateitis planai
Atradimai keičia ne tik požiūrį į bažnyčios praeitį, bet ir jos ateities planus. Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas pasakojo, kad iš pradžių buvo numatyta tik sutvarkyti šventovės fasadą ir stogą, tačiau archeologiniams tyrimams prireikė papildomo finansavimo ir laiko. Visas projektas vertinamas 1,5 mln. eurų. 700 tūkst. eurų sudaro projektinės lėšos, o arkivyskupija yra pasiskolinusi 300 tūkst. eurų. Preliminariai skaičiuojama, kad vien archeologiniams tyrimams gali prireikti dar apie 200 tūkst. eurų.
„Tiesą sakant, turime iššūkį dėl pinigų“, – K. Kėvalas vylėsi sulaukti Kauno miesto ir valstybės institucijų pagalbos.
Paklaustas, kokie tolesni planai, arkivyskupas prasitarė apie svajonę bažnyčiai grąžinti prieškarinę paskirtį. Kartu svarstoma erdvę atverti ir platesnei kultūrinei veiklai – eksponuoti arkivyskupijos saugomus meno kūrinius, pristatyti šventovės paveldą, pasakoti Kauno ir Lietuvos istoriją.
„Būtų smagu, jei pavyktų atkurti tą prieškarinę bažnyčios paskirtį, kad ji būtų koplyčia miesto jaunimui“, – K. Kėvalas vylėsi, kad kada nors mintis virs kūnu.
Naujausi komentarai