Žydų genocido dieną – getuose gyvenusių vaikų prisiminimai

Viltis, drąsa ir kančia

Prisiminimuose, kuriuos skaitė Kauno Jono Jablonskio gimnazijos mokiniai, – viltis, drąsa ir kančia.

Minėjimo metu akcentuota viltis, kad ir tamsiausiomis akimirkomis įmanoma išlikti, išgyventi, drąsa išsaugoti orumą, žmogiškumą net ir nepakeliamomis sąlygomis. 

Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas sakė, kad jį, apsilankiusį šioje vietoje, kur buvo kalinta ir sušaudyta daugybė žmonių, apima dvejopi jausmai.

„Liūdna, kad apskritai tenka minėti tokią dieną, tačiau gerai, kad galime prisiminti nužudytuosius“, – kalbėjo G.Žakas, sužvarbusiems minėjimo dalyviams pastebėjęs, kad toks diskomfortas yra menkniekis palyginti su tuo, ką teko patirti tuometiniams forto kaliniams, pradedant nuo to, kad „jie čia buvo atvaryti ir išrengti nuogai“.

Kultūros viceministras Rimantas Mikaitis neslėpė, kad tokią dieną norisi tiesiog tylėti, bandant įsiklausyti į istorijas tų, kurių likimai buvo sulaužyti, gyvybės – nutrauktos pačiu žiauriausiu būdu.

Izraelio ambasadoriaus pavaduotoja Adi Cohen-Hazanov pagerbdama žuvusius tautiečius dėkojo visiems, kurie tais laikais bandė gelbėti tuos, į kuriuos buvo nusitaikęs nacių režimas.   

Renginyje taip pat pasisakė JAV ambasados Lietuvoje viešųjų ryšių atstovė Sara V. Stealy, Prancūzų instituto direktorius Thomas Buffinas, Vokietijos ambasadoriaus patarėja Anja Luther.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Plačiau ir giliau

Muziejaus direktorius Marius Pečiulis „Kauno dienai“ pasakojo, kad šio minėjimo kaip ir apskritai muziejaus veiklos tikslas – kuo plačiau skleisti informaciją, gilinti visuomenės žinias apie Holokaustą, didinti sąmoningumą.

Netektys ne tik asmeninės, bet visos mūsų tautos. „Nacių okupacijos metais mūsų šalies patirta istorinė trauma iškreipė natūralią mūsų visuomenės raidą, sugriovė daugiakultūrę, daugiatautę visuomenės sanklodą, įkišo didžiulį pleištą. Okupacinių režimų intervencija labai paveikė, iškreipė per šimtus metų susiklosčiusius tautų, gyvenančių toje pačioje visuomenėje, santykius. Akivaizdu, kad pasekmes jaučiame iki šiol“, – sakė M.Pečiulis.

Lietuva neteko labai reikšmingos savo dalies. „Žydų bendruomenė Lietuvoje buvo sunaikinta. Tai tauta, kuri labai reikšmingai prisidėjo prie Lietuvos valstybės atkūrimo 1918 metais, jos atstovai suvaidino labai reikšmingą vaidmenį Lietuvai staigiai pakylant iš pelenų, paliko ženklų indėlį kuriantis Lietuvai“, – vardijo muziejaus vadovas.

M.Pečiulis pastebėjo, kad nužudytųjų skaičiai, kurie yra milžiniški, toli gražu neapibūdina visų Holokausto baisumų.

Vilmanto Raupelio nuotr.

Didžioji akcija

Lietuvos žydų genocido diena minima būtent rugsėjo 23 d., nes šią dieną 1943 m. likviduotas Vilniaus žydų getas, kuris buvo didžiausias Lietuvoje.

Sąmoningas masinis žydų naikinimas prasidėjo nuo 1941 m. birželio. Daugiausiai žydų Lietuvoje nužudyta Paneriuose prie Vilniaus, Kaune, Šiauliuose, Alytaus krašte. Kaune kraujas liejosi IX forte, o taip pat IV ir VII fortuose.

Minėjimo metu pristatytas ir kitų metų projektas „Ecce homo: tiems, kurie liko“, skirtas Holokausto temai. Projektas apima šokio, skulptūros ir dailės sritis. Jį įgyvendina Kauno IX forto muziejus ir „Kaunas 2022“.

Projekte dalyvaujantys menininkai šią savaitę muziejuje rengia menines dirbtuves. Vienas jų – šiuo metu Prancūzijoje gyvenantis menininkas Bruce'as Clarke'as, turintis litvakų šaknų, su minėjimo dalyviais pasidalijo savo šeimos istorija.

Po mėnesio IX forte bus minima čia vykusi Didžioji akcija, kuri 1941 m. spalio 29 d. pavertė viena tragiškiausių dienų Lietuvos istorijoje. Per vieną dieną IX forte buvo sunaikinta daugiau kaip 9 tūkst. žydų. Šaudyti vyrai, moterys, vaikai, seneliai. IX forte buvo žudomi ne tik Lietuvos, bet ir iš kitų šalių nacių atvežti žmonės.

Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje žuvo apie 200 tūkst. žydų, apie 15 tūkst. lietuvių, 15–20 tūkst. kitų tautybių Lietuvos gyventojų.