Zapyškis vilioja gamta ir istorija

Zapyškio seniūnija negali pasigirti derlingomis žemėmis, tačiau net ir sunkmečiu, kai prasidėjo masinė emigracija, gyventojų nesumažėjo, bet net – padaugėjo. Šis miestelis garsėja savo unikalia gamta.

Darbai ant Nemuno kranto

Zapyškio seniūnija užima 1 490 ha ploto, o joje gyvena apie 2,8 tūkst. Pustrečių metų šiai seniūnijai vadovaujantis Sigitas Imbrasas nusiteikęs optimistiškai: "Unikalia gamta ir Nemuno vingiais garsėjantis Zapyškis žengia į priekį, nes jau pradėta įgyvendinti ir numatyta realizuoti ne vieną projektą."

Dar šių metų rudenį bus įrengta vandenvalos stotį ir sutvarkyta vandens tiekimo ir nuotekų infrastruktūra.

"Įrengsime valymo įrenginius. Bus nutiestos trasos iš seniūnijos centro – į Kluoniškių kaimą, Dievogalą, Vilemus, Kačerginę. Išvalysime nuotekas ir į Nemuną išleisime švarų vandenį, – teigė S.Imbrasas. – Panašūs įrenginiai pastatyti ir Kulautuvoje."

Prie Nemuno kranto, netoli vieno iš Lietuvos perlų, dar 1578 m. pastatytos bažnyčios, ketinama sutvarkyti prieplauką, o pakrantėje, kuri šiltu oru tampa ypač dideliu traukos centru, – supilti smėlio pylimą, įrengti paplūdimį.

"Žmonėms bus daug patogiau, nes jie mėgsta čia atplaukti valtimis, vandens dviračiais, pailsėti, pasigrožėti gamta ir nuostabia senąja Šv.Jono Krikštytojo bažnyčia", – džiaugėsi seniūno pavaduotoja  Marija Levendrauskienė.

Bus įrengta keltuvas

Didele turizmo trauka mažajame Nemuno žiede turėtų tapti lyninis keltuvas iš Zapyškio į Kulautuvą. Galimybėmis statyti tokį įrenginį domisi pasaulyje garsi kompanija "Leitner".
Manoma, kad keltuvo atramoms apsaugoti nuo pavasarinio ledonešio reikės tam tikrų techninių sprendimų.

Dešiniajame Nemuno krante keltuvo kabinos bus pakeltos į 46 m aukštį, kad netrukdytų laivams.

Kabinų sienos bus skaidrios, todėl jos taps ir judančia apžvalgos aikštele, iš kurios atsivers įspūdingi vaizdai. Įrenginiu bus galima gabenti ir dviračius.

Aktyviai vyksta dviračių trasos iš Marvelės į Kačerginę ir Zapyškį tiesimo darbai. Dviračių takai nusidrieks ir dešiniuoju Nemuno krantu nuo Kulautuvos iki Giraitės.

"Projektas svarbus visam regionui. Tikiuosi, kad, atsiradus turizmo infrastruktūrai, šioje zonoje susidarys palankios sąlygos maitinimo, turizmo paslaugų, sveikatingumo ir kitiems verslams", – teigė Kauno rajono meras Valerijus Makūnas.

Rūpinasi senąja bažnyčia

Nuo XX a. religinėms reikmėms nenaudojamoje Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai ir kiti renginiai.

Šios bažnyčios ir jos aplinkos sutvarkymo darbus projektuojančio architekto Gintaro Prikockio uždavinys – siekti, kad architektūros paveldas, modernus keltuvas ir šalia įsikursiantis amfiteatras derėtų tarpusavyje.

"Gotikinėje XVI a. bažnyčioje numatoma sutvarkyti inžinerines sistemas, pritaikyti erdvę pamaldoms ir koncertams, įrengti specialų visos teritorijos apšvietimą, – rodydamas savo valdas pasakojo S.Imbrasas, o užlipus į dabar nenaudojamo ir apleisto 20 m aukščio vandentiekio bokšto apžvalgos aikštelę pasiūlė pasigrožėti gamta. – Tikimės, kad ateityje šį bokštą pavyks sutvarkyti."

Paprašytas apibūdinti seniūnijos gyventojus, seniūnas buvo atviras: "Kaip ir visos seniūnijos, turime ir darbščių žmonių, ir aktyvių verslininkų, ir menininkų, ir sveikuolių, ir keistuolių, ir šiek tiek apsileidusių bei asocialių."

Senieji Zapyškio gyventojai labiau spinduliuoja ramybe, niekur neskuba, ramiai reaguoja į pokyčius, o naujai įsikūrusieji atvykę iš miesto – aktyvesni ir nori greito rezultato.
"Kai kurie nusiperka pigesnės žemės, atokesnį žemės sklypą ir nori, kad jiems iškart būtų išasfaltuotas kelias, įrengtos visos komunikacijos. Tam reikalingos didelės lėšos, todėl iškart neįmanoma visko padaryti", – pastebėjo seniūnas ir atkreipė dėmesį, kad seniūnijoje yra daugiau nei 300 oficialių gatvių, kurias tenka prižiūrėti.

Aktyvus verslininkas

Savo lėšomis pusė Kuro kaimo kelio išasfaltavusio ir gėlėmis Zapyškio miestelio viešąsias erdves išpuošęs Simas Zareckas savo verslą pradėjo be paskolų, nuo kelių šiltnamių Žaliakalnyje. Vėliau vyras persikraustė į Zapyškį miško pakraštyje, prie savo sodybos įrengė didesnius šiltnamius, kuriuose augina gėles.

Dabar jo šiltnamiuose stiebiasi tūkstančiai vasarinių gėlių daigelių, didžiąją jų dalį išperka didmenininkai. Beje, kitaip nei kai kurie šios srities ūkininkai, S.Zareckas į šiltnamius nebijo įsileisti pirkėjų.

Kai lankėmės Zapyškyje,  vadovo nebuvo darbe, tačiau gėlininkystės ūkyje virte virė darbas. Trys Simo vaikai, 11 metų amžiaus sūnus bei 8 ir 6 metų dukros, buvo mokykloje, o ūkyje darbavosi verslininko žmona Renata Liutkevičiūtė.

Ji pasakojo, kad dabar šiltnamiuose dirba apie 20 žmonių. Net per masinę emigraciją iš jų išvyko tik viena darbuotoja. Kiti darbu patenkinti. "Jei kasdien į darbus važinėja ir dvi merginos iš Kauno, vadinasi, atlyginimais jų neskriaudžiame", – sakė moteris.

"Bet mano pagrindinis darbas – taksistės, – nusijuokė verslininko žmona. – Nuvežti ir parvežti vaikus iš mokyklos, užsiėmimų. Žinoma, prižiūrėti namus, gaminti valgyti. Ir nors vaikai mėgsta cepelinus, jų negaminu, o vyras grįžęs po darbų valgo viską, ką pagaminu."

Renata juokiasi, kad jos vyras – visuomenininkas, todėl kartu su žmonėmis ne tik daug dirba, bet ir bendrauja: "Aš ramesnė. Kodėl iš čia neišsikeliame? Oi, tik ne į miestą. Aš per dvi valandas nuo Kauno triukšmo pavargstu. Čia labai ramu, nuostabi gamta, puiki Zapyškio mokykla. Tik blogai, kad namai ir darbas toje pačioje vietoje, tad kartais norisi ištrūkti iš namų ir šiltnamių."

Tvarko aplinką

Nedidelės maisto ir gėrimų parduotuvėlės bendraturtė Vida ir darbuotoja Laimutė optimizmu netryško. "Nemažai žmonių gyvena sunkiai ir aplinkiniai pas mus perka tai, kas pigiausia. Dešrą už 4,50 lito, batoną už litą, pigiausią alų, vyną ir būtiniausias prekes. Sunkmetis dar nesibaigė ir žmonėms trūksta pinigų būtiniausiems dalykams", – pastebėjo prekybininkės.

Pakeliui sutiktos kelią šlavusios moterys, kurios, norėdamos gauti pašalpą, turi atidirbti tam tikrą kiekį valandų, buvo nusiteikusios linksmiau.

"Aukso neradome. Net penkių litų neradome, – juokėsi moterys. – Tačiau per kelias valandas surinkome 30 maišų šiukšlių. Žmonės pakeliui išmeta butelius, skardines, popierius. Maistą – labai retai, tačiau ir jį greitai ištampo šunys."

Nuo 7 iki 20 metų plaukimą lankiusi, buvusi kandidatė į sporto meistrus Violeta Kvaliukienė per kelias kelionės iki seniūnijos minutes spėjo pasidžiaugti praeitimi: "Kai tik pamatau vandenį, iškart norisi bristi ir plaukti. Niekada neskendau, vandens nebijau, o per vasaros treniruotes, kai uždarydavo baseiną, lengvai perplaukdavau Kauno marias pirmyn ir atgal. Kada tai buvo paskutinį kartą? Oi, labai seniai, labai. Kartais sutinku senų pažįstamų. Užkuraitytę, kitas. Tačiau mes jau visos pasenusios, kartais nė neatpažįstame viena kitos."

Senolė mėgsta romanus

Pernai Zapyškio seniūnijoje mirė seniausias žmogus: vyrui buvo 101 metai. Dabar Zapyškių seniūnijos ilgaamžiams – 90–95 metai.

Artėjant 90 metų amžiaus Albinos Demskienės namų link, pro automobilio langą šmėžuoja vietoj katilinės įrengtas automobilių servisas, apleistas stiklo fabrikas, dvi dirbančios medžio perdirbimo įmonės.

Akį traukia vietinių gyventojų Drožtuku praminto Linos ir Zigmo Diržiaus sodyba: nagingas drožėjas ją pavertė meno kūriniu, o nuo netoli šlaito įrengto namo atsiveria pasakiškas vaizdas į Nemuną ir senąją bažnytėlę.

90 metų sulaukusi A.Demskienė Kuro kaime gyvena nuo 1944 m.

"Išgyvenau ir prie rusų, ir vokiečių. Kokie geresni buvo? Kad juos kur šimts pypkių! Nei tie, nei tie, – mostelėjo ranka senolė. – Sunkiai gyvenome, buvo biednystė. Dirbau fermoje. Mirė pirmas vyras, tuomet buvau Abromavičienė, po to – ir antras. Iš keturių vaikų gyvi liko du – 65 metų dukra gyvena Marijampolėje, o sūnus Leonas – kartu su manimi. Pernai gruodį medikai jam amputavo koją. Sako, taip atsitiko dėl rūkymo."

Neįgaliųjų vežimėlyje sėdintis Leonas juokauja: "Esu nefotogeniškas, tad manęs prašom nefotografuoti."

Jo mama apgailestavo, kad neturi ūkio, gyvulių ir gyvena tik iš pensijos: "Vaikščioti man sunku, tad maisto nuperka kaimynė. Ji dažnai sau alučio perka. Aš – ne, nei alučio, nei ko nors daugiau. Nevartoju."

Albinos kasdienybė monotoniška: gulasi ir keliasi, kada nori, mezga, skaito žurnalus, knygas ir žiūri televizorių.

"Labiausiai patinka knygos apie meilę, – juokiasi nuoširdi senolė. – Ir filmas, kurį dabar žiūriu – turkų serialas "Atpildas".

Kaip pralėkė 90-asis jos gimtadienis? Senutė nušvinta: "Puikiai, susirinko apie 30 žmonių. Gavau dovanų knygų ir labai daug gėlių. Tiek daug, kad aš net neverta."

Klebonas – optimistas

Ant kalno stovinčioje 1915 m. vokiečių susprogdintoje ir neseniai sutvarkytoje Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje dvelkia ramybė.

Zapyškio ir Ežerėlių parapijų klebonas Juozas Fakėjavas čia šeimininkauja apie pusmetį.

Sakramentų teikimas, palaiminimas ir geras žodis. To žmonėms reikia.

"Zapyškiečiai šilti, atviri ir daug kuo besidomintys žmonės, – tokį seniūnijos žmonių veidą piešė klebonas. – Nežinau ir neturiu teisės pasakyti, ko jie prašo Dievo. Kalbamės apie viską. Ir apie emigraciją. Kalbuosi ir su jaunimu, kuris grįžta, aplanko savo artimuosius, kurie čia gyvena per kelias kartas. Stengiuosi diegti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Esu optimistas ir manau, kad daug išvažiavusiųjų grįš į tėvynę."

Didžiausias – Dievogalos kaimas

2005 m. patvirtintas Zapyškio herbas. Jame pavaizduota senoji Zapyškio bažnyčia, vėlyvosios gotikos paminklas.

Zapyškio seniūnijai priklauso 15 sodų ir 19 kaimų.

Didžiausias – Dievogalos kaimas, kuriame gyvena apie 1,5 tūkst. gyventojų, mažiausias – Rupinų kaimas, kuriame  vos penkios sodybos.

2014 m. sausio 1 d. Zapyškio seniūnijoje gyveno 2 743 gyventojai: 1 376 vyrai ir 1 367 moterys. Vaikų iki septynerių metų amžiaus – 193: 104 berniukai ir 89 mergaitės. Didžiausia gyventojų grupė – 45–65 metų amžiaus: 767 žmonės. 25–45 metų amžiaus – 750 gyventojų.

2013 m. į Zapyškį atvyko gyventi 157, išvyko 23 žmonės.

Renovuotą Zapyškio pagrindinę mokyklą lanko 256 mokiniai.

Daug žinomų žmonių

Zapyškis išsidėstęs prie Nemuno. Pietuose, ant šlaito esanti gyvenvietė – Dievogala, o pietvakariuose – Kluoniškiai. Abi šios gyvenvietės irgi dažnai priskiriamos Zapyškio miesteliui. Kluoniškiuose yra Zapyškio bažnyčia, mokykla, seniūnija.

Per senąsias Zapyškio kapines į Nemuną tekėjo Dievogalos Švento Jono upelis, kuris vėliau, supylus naują kelio pylimą, išsiliejo lankose. Tikėta, kad upelio vanduo turi gydomųjų savybių.
Zapyškis minimas XVI a. pradžios, kai LDK Aleksandras šias žemes padovanojo savo sekretoriui Jonui Sapiegai. Zapyškio dvaras, įkurtas XVI a., priklausė Sapiegoms, XVI a. pabaigoje pastatyta ankstyvosios gotikos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, išlikusi iki dabar.

1655 m. rugsėjo 1 d. miestelį sudegino rusų kariuomenė. 1677 m. Zapyškyje atidaryta parapijos mokykla.

Gyvenvietė iš pradžių vadinta Panemune, vėliau – Sapiegų miesteliu, Sapiegiškėmis ir Sapiegiškiu (pagal Sapiegų, valdžiusių miestelį, pavardę), o dar vėliau imta vadinti Zapyškiu.
1795 m. Zapyškis atiteko Prūsijai, 1808 m. buvo Varšuvos kunigaikštystėje, nuo 1815 m. priklausė Rusijai. 1825–1847 m. Zapyškis turėjo miesto teises. XX a., kol nebuvo Kauno HE, miestelis ne kartą kentėjo nuo potvynių – 1934, 1946, 1951, 1958 m. Iš dalies tai lėmė, kad gyvenvietė persikėlė į viršutinę terasą.

Iš miestelio ir jo apylinkių kilo nemažai žinomų žmonių. Poetui ir vertėjui Andrius Višteliui-Višteliauskui (1837–1912) pastatytas paminklas.

Čia gyveno garsus knygnešys Motiejus Eimaitis (1840–1919), knygnešys. Lietuvos himno autorius Vincas Kudirka taip pat mėgo lankytis Zapyškyje. Miestelyje stūkso  vadinamasis Kudirkos akmuo, prie kurio veda ekologinis takas.

Zapyškyje gimė Lietuvos fotografijos patriarchas Antanas Sutkus, tapytojas Antanas Obcarskas, Lietuvos laisvės kovotojų štabo vadovas Vytautas Balsys, dabartinis Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, signataras Leonas Milčius.

Zapyškio seniūnijoje gyvena akademiko Jurgio Vilemo tėvai, atsikėlė gyventi habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Jurgis Bučas, profesorius Kazimieras Stanislovas Butkus – Lietuvos inžinierius technologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, 15 mokslinių išradimų autorius.