V.S. Vaičiūnas atšventė 50-ies metų kunigystės jubiliejų: aš jau gimiau su pašaukimu

Vaikystėje žaisdavo kunigą

"Man tai labai didelė ir prasminga proga – auksinis kunigystės jubiliejus", – neslepia dvasininkas.

Garbinga proga prelatą vakar Šv.apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje sveikino Kauno arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas, kiti Lietuvos vyskupai, kunigai, tikintieji. Simboliška, kad kaip tik vakar buvo švenčiama 100 metų sukaktis, kai Kauno katedrai popiežius suteikė mažosios bazilikos titulą, taip pat tai buvo Gerojo ganytojo ir maldos už pašaukimus sekmadienis.

"Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias. Kai mane įšventino kunigu, mama įteikė dėžutę su vaikystės žaislais: arnotais, mišiolais, monstrancija – viskas mano vaikiškomis rankomis padaryta", – prieš porą metų apie savo kunigystės ištakas pasakojo prelatas prof. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas.

Kelias seminarijon prailgo

50 metų kunigo kelią nuėjęs prelatas sako, kad nelengvais sovietiniais laikais jo pašaukimas kunigystei augo natūraliai.

Kai antroje klasėje priėmė Pirmąją Komuniją, buvo pakviestas patarnauti šv.Mišioms, bet vėliau mokykloje sako patyręs spaudimą, kai vadovybė nujautė galimą jaunuolio pasirinkimą studijuoti Kunigų seminarijoje. Priverstas išeiti iš mokyklos, dvasininko pašaukimą jautęs jaunuolis nuėjo dirbti į "Rūtos" saldainių fabriką, o vakarais mokėsi vakarinėje mokykloje, 11 klasėje, visur buvo aktyvus, lankė dramos būrelį. Artėjant egzaminams sakė, kad stos į mediciną, fabriko direktorė parašė jam tobulą charakteristiką, su kuria reikėjo nueiti į komjaunimo komitetą, nors V.S.Vaičiūnas nebuvo komjaunuolis. "Nueinu, ten sėdi komjaunimo sekretorius, dar vienas. Sako, Vytautai, kur nori, į kokią nori aukštąją mokyklą, be stojamųjų egzaminų pateksi. Su sąlyga: arba tu parašai į "Tiesos" laikraštį ir atsisakai visko, kaip kunigas Jonas Ragauskas padarė, arba einam ir per televiziją išstoji. Ne, sakau, aš šito nedarysiu", – prisimena dvasininkas.

Aš turbūt gimiau su tuo pašaukimu. Vaikystėje, kiek atsimenu, jau žaisdavau kunigą, aukodavau Mišias.

Tai buvo tik pradžia. Šiauliai buvo labai aršus ateizmo centras. 1963-iaisiais draugai paragino V.S.Vaičiūną kraustytis kur nors kitur, nes kitaip į seminariją iš Šiaulių nepavyksią įstoti. Taip jis atsidūrė Pabradės parapijoje, lenkiškame Vilniaus krašte. Ten įsidarbino lentpjūvėje, o laiko turėdamas, padėdavo bažnyčioje.

Pirmą kartą nuvežęs dokumentus į seminariją, rugpjūtį gauta žinia nesidžiaugė – nepriimtas, kadangi iš Maskvos duotas limitas iš visos Lietuvos priimti tik penkis.

"Buvau labai nusivylęs", – prisipažįsta V.S.Vaičiūnas, tačiau nepalūžti padėjo tėvas Stanislovas Dobrovolskis, su kuriuo jis jau buvo pažįstamas. Jo paragintas, jaunuolis savarankiškai ruošėsi kunigystei. Atėjo 1965-ieji: nepriimtas. 1966-ieji: nepriimtas. "Jau tada marijonai ir jėzuitai buvo pradėję ruošti kunigus pogrindyje. Tėvas Stanislovas mus kelis jau būtų pradėjęs ruošti. Valdžia, tai matydama, nusprendė geriau leisti didesnę oficialią seminariją, kad tik nebūtų pogrindžio, ir 1966 m. priimamųjų skaičių padidino iki dešimties. Ir aš tada papuoliau", – apie užtrukusią kelionę seminarijon pasakojo dvasininkas.

Neužgožia poezijos

Per 50 kunigystės metų V.S.Vaičiūnas užėmė daugybę pareigų, kai kurias iš jų tebeina iki šiol, kovą jau sulaukęs 77-erių.

"42 metus tebedirbu Kunigų seminarijoje. Iš jų devynerius metus buvau seminarijos vicerektoriumi ir penkiolika metų – seminarijos studijų dekanu. 30 metų dirbau Vytauto Didžiojo universitete, iš jų dvylika metų buvau Katalikų teologijos fakulteto dekanu. 47 metus tebedirbu Bažnyčios tribunole. Septynerius metus buvau Katechetų kursų vadovas, po to – Aukštesniosios katechetų mokyklos direktorius. 62 metai esu Šv.Pranciškaus trečiojo ordino narys. Dešimt metų esu savivaldybės kapelionas. 22 metus vadovauju Trečiojo amžiaus universiteto Teologijos fakultetui, dvejus metus buvau Kauno miesto "Carito" pirmininku", – vardija pašnekovas.

Nors dvasinėms pareigoms prelatas V.S.Vaičiūnas skiria daugiausia  laiko, nuo paauglystės nesiskiria su rašymo priemone ir popieriumi, kuriame išguldo širdyje ir galvoje gimstančius poezijos posmus – taip kasmet dienos šviesą išvysta po naują knygą, kurių V.S.Vaičiūnas išleidęs vienuolika. Kaip tik auksinio kunigystės jubiliejaus išvakarėse pasirodė naujausias prelato poezijos kūdikis.

"Į kunigystę kviečia Dievas. Jeigu išgirstame tą Dievo balsą ir kunigaujame su Dievo pagalba, tikrai būna gera ir malonu. Niekada per 50 metų nesigailėjau tapęs kunigu", – prisipažįsta garbingą kunigystės sukaktį atšventęs V.S.Vaičiūnas.