Vizitinė Pažaislio kortelė – vienuolyno prabanga: kuo šis ansamblis išskirtinis?

Šešias knygas apie Pažaislio vienuolyną parašęs Lietuvos kultūros tyrimų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas primena šio 1667–1712 m. iškilusio baroko šedevro išskirtinumą.

Neseniai pasirodžiusioje M.Paknio knygoje "Pažaislio eremas: kamaldulių vienuolyno istorija" daugiausia dėmesio skiriama pirmiesiems vienuolyno šeimininkams – kamaldulių vienuoliams, čia šeimininkavusiems 1664–1831 m. Taigi, knygos dėmesio centre – eremu vadinamas griežtos regulos asketiškas atsiskyrėliškas vienuolynas. Daugelį šių dienų vienuolyno ansamblio lankytojų traukia išskirtinė šios vietos aura ir aukščiausios prabos religinio meno kūriniai. "Dekoravimo įvairiomis medžiagomis aukščiausio lygio meninio atlikimo dermė yra tai, kas stebina Pažaislio lankytojus iki šiol", – pastebi istorikas.

Mindaugas Paknys/Asmeninio archyvo nuotr.

– Įgaubtas fasadas ir šešiakampis bažnyčios planas – du bene svarbiausi Pažaislio vienuolyno bažnyčios išskirtinumą liudijantys bruožai. Kiek tai buvo unikalu XVII a. kontekste?

– Įgaubtas bažnyčių fasadas atsiranda darant įtaką baroko madoms lankstyti architektūrines linijas ir pirmą kartą panaudojamas Šv.Agnietės bažnyčioje Romoje XVII a. viduryje. Šešiakampis planas architektūriškai nelabai patogus, lyginant, pavyzdžiui, su aštuonkampiu. Todėl naudojamas gerokai rečiau, nors XVII a. tai nėra tokia moderni naujovė kaip įgaubtas fasadas. Bet kokiu atveju galima teigti, kad nors šios architektūrinės detalės buvo naudotos architektūroje ir anksčiau, tačiau kartu jos pirmą kartą Europoje panaudotos būtent Pažaislyje. Tačiau, žinoma, ne vien dėl šių architektūros išskirtinumų, kuriuos kartais akcentuoja meno istorikai, žmonės nori aplankyti ir pamatyti Pažaislį.

– Kuo dar vienuolyno bažnyčia išskirtinė?

– Vizitinė Pažaislio kortelė – viso vienuolyno įrengimo prabanga. Čia puikiai dera baroko epochai būdingos nuostabos, ar, kitaip tariant, stebinimo, idėjos. Vienuolyno architektūra ir dekoras yra labai aukšto meninio lygio. Medžiagos – marmuras, smiltainis, stiuko lipdyba ar sieninė tapyba – itin prabangios ir statybų mecenatui labai daug kainavusios. Ne tik pinigų, tačiau ir kantrybės, laiko. Puošyba marmuru truko apie 20 metų, kadangi trijų spalvų marmuras iš marmuro laužyklų prie Krokuvos buvo gabenamas vandeniu, plukdomas maždaug 1 000 km. Pažaislio fundatorius Kristupas Zigmantas Pacas net nesulaukė šio dekoravimo pabaigos, bet jis inicijavo, pradėjo ir didžiąja dalimi prisidėjo prie to, kad bažnyčios puošyba marmuru būtų tokia, kaip atrodo šiandien. Yra netgi žinoma, kad K.Z.Pacas planavo ir daugiau išskirtinių dekoravimo detalių, bet ne viską pavyko užbaigti ar įgyvendinti. Bet kokiu atveju dekoravimo įvairiomis medžiagomis aukščiausio lygio meninio atlikimo dermė yra tai, kas stebina Pažaislio lankytojus iki šiol. Prisiminkite, kad Pažaislis šiandien patenka į Kauno miesto teritoriją, kaip koks švyturys stovintis ant Kauno marių kranto, bet kadaise jis buvo statytas užmiestyje, prie Nemuno kilpų, iškilęs ant kalvelės, bažnyčios kupolas buvo matomas iš toli, o varpų garsas gaudė po visas apylinkes. Galima tik įsivaizduoti, kokį pirmąjį įspūdį galėjo padaryti prabangūs švedišku smiltainiu dekoruoti vienuolyno vartai, pasitinkantys iš miško keliuko išnyrantį lankytoją. O einant toliau į vienuolyną – stiuko lipdyba, tapyba, marmuras, tobula simetriška moderni architektūra ir t.t. Ir visa tai ne sostinėje, ne kokiam didmiestyje, bet... miškuose ant kalvelės. 1726 m. Pažaislyje apsilankęs keliautojas Aubry de la Motraye teigė, kad įspūdingesnių vienuolynų nėra matęs, nebent Romoje ar kokių dar prabangą mėgusių jėzuitų vienuolynų. O prieš aplankydamas Pažaislį šis keliautojas prancūzas buvo išmaišęs visą Europą ir dalį Azijos bei Afrikos! Taigi, tokios nuomonės leidžia įvertinti Pažaislį ne tik mūsų, bet ir vienalaikių, kai jis buvo statytas, lankytojų akimis.

Įgaubtas fasadas ir šešiakampis bažnyčios planas kartu pirmą kartą Europoje panaudoti būtent Pažaislio kamaldulių vienuolyno bažnyčioje. (Vilmanto Raupelio nuotr.)

– Kalbant apie vienuolyno šeimininkus, kaip jie keitėsi bėgant amžiams? Kas čia šeimininkavo?

– Pažaislio vienuolynas buvo pastatytas kamaldulių vienuoliams. Tai uždara, eremitiška (atsiskyrėlių vienuolių) kongregacija, kuri vadovaujasi šv.Benedikto regula, turi gana griežtą dienos planą ir gyvena nustatytu ritmu. Vienuoliai gyveno kiekvienas atskirai, tačiau kelis kartus per dieną, net ir naktį rinkdavosi į pamaldas bažnyčioje (ankstyviausiai bažnyčios chore būdavo meldžiamasi porą valandų prieš švintant), taip pat kartu dirbdavo darbus. Toks savotiškas šv.Benedikto idėjos "melstis ir dirbti" (ora et labora) idealus įgyvendinimas. Lankantis Pažaislyje tai būtina prisiminti, nes vienuolynas būtent taip gyventi ir buvo statytas bei pritaikytas. Pastarojoje išleistoje knygoje ("Pažaislio eremas: kamaldulių vienuolyno istorija") būtent stengiuosi atkreipti dėmesį ne į paveldą, menines vertybes, istorinius pokyčius, tačiau į tai, kokį gyvenimą Pažaislyje gyveno pirmieji jo šeimininkai – vienuoliai kamalduliai. Po 1831 m. sukilimo vienuolynas (kaip ir daugelis kitų) buvo uždarytas, vienuoliai išsiųsti, o pastatai perduoti stačiatikių vienuoliams, kurie čia šeimininkavo iki 1915 m. Atsidūrę karo pavojuje jie netruko pasitraukti į Rusiją. Nepriklausomybės laikais nuo 1920 m., o vėliau ir 1992 m. Pažaislio vienuolynas perduotas Šv.Kazimiero kongregacijos seserims. Čia galima atkreipti dėmesį į vieną dalyką. Pažaislis lankytojams malonus paganyti akims, bet valdytojams ir jo šeimininkams tai tikrai nėra paprasta dovanėlė. Tiek kamaldulių vienuoliai, tiek seserys kazimierietės, netgi ir stačiatikių vienuoliai įdėjo nemažai pastangų ir lėšų, kad Pažaislio meninės vertybės būtų išsaugotos, restauruotos, prižiūrimos, remontuotos. Galbūt mums paprasčiau suprasti, kad didelius rūmus turinčiai kilmingai giminei tenka ne tik džiaugsmas ir pasididžiavimas istorine praeitimi, tačiau ir nemažos išlaidos tiems rūmams išlaikyti. Kalbant apie vertingus istorinius vienuolynus, irgi yra panašiai.

– Kada labiau vienuolynas ir bažnyčia buvo nuniokoti, patyrė daugiau nuostolių: čia šeimininkaujant stačiatikiams ar vokiečių kareiviams?

– Na, neverta pamiršti dar ir sovietmečio. Po karo sovietinė valdžia ilgą laiką net nesumojo, ką daryti su atokiai nuo miesto stovinčiu vienuolynu. Čia veikė ir menininkų dirbtuvės, net psichiatrijos ligoninė. Gerai, kad nebuvo sumanyta didelių reformų, o perdavus Pažaislio vienuolyną Valstybiniam M.K.Čiurlionio dailės muziejui XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, prasidėjo jo savotiškas atgimimas – pradėta restauracija, meninių vertybių saugojimas, suintensyvėjo meniniai ir istoriniai tyrinėjimai. Žinoma, ir tuo metu vienuolynas keitėsi, kadangi buvo pritaikomas savo reikmėms – įvestas vandentiekis, kanalizacija, požeminės drabužinės – tai nepridėjo senajam kamaldulių vienuolynui autentiškumo. Lygiai taip pat stačiatikiai XIX a. irgi jį bandė pritaikyti savo reikmėms, įsirengė bažnyčioje ikonostasą, uždažė kai kurias freskas, taupydami šilumą užmūrijo kiemelių arkadas, įsirengė vienoje iš oficinų žiemos cerkvę, nugriovė vienuolių namelius, nuvertė fasado skulptūras ir pan. Gerai, kad daugumą pakeitimų pavyko sugrąžinti, nors apie kai kuriuos liko tik žinios. Dauguma pastatų gyvena savo gyvenimą, tačiau mes juos pažįstame, jei suprantame, kaip ir kada jie keitėsi.

– Sakoma, kad bažnyčios grindis trypė vokiečių arklių kanopos. Tai mitas ar tiesa?

– Vokiečiai 1-ojo pasaulinio karo jau važinėjo šarvuočiais ir kavalerija nebuvo tokia svarbi. Tačiau jie tikrai apvogė Pažaislį – nuplėšė varinį stogą, nurinko paliktus varpus – visa tai buvo naudinga karinei pramonei, daugiausia gaminant šaudmenis pabūklams. Kurį laiką jie net buvo Pažaislyje įsirengę karo ligoninę. Po vokiečių šeimininkavimo vienuolyną gavusios Šv.Kazimiero kongregacijos vienuolės tiesiogine žodžio prasme turėjo rūpintis bažnyčios stogu, nes lietaus metu vanduo tiesiog bėgo į pastatą. Taigi, nors Pažaislis buvo atokiau nuo miesto ir jam nepakenkė miestuose siautėję marai ar gaisrai, karų nuostolių išvengti nepavyko. Teigiama, kad Pažaislio bažnyčios grindis daužė ne vokiečių, bet prancūzų kariuomenės žirgų kanopos. Apsilankę 1812 m. jie čia irgi nesutramdė godumo – pavogė kai kuriuos liturginius indus, dekoro elementus, kuitėsi po biblioteką. Teigiama, kad net į bažnyčią jojo su žirgais. Taigi, kaip ir kituose vienuolynuose, per karus Pažaislyje nebuvo gaunama jokios naudos, tačiau neretai patiriama žalos. Tiesa, 2-ojo pasaulinio karo metais vienuolynas nepatyrė didesnės žalos ir liko nuošaliau nuo įvykių. Tačiau su viena išlyga, jei nelaikysime žala to, kad po karo jis buvo visai atimtas iš tikinčiųjų bendruomenės.

Veikla: Šventieji vartai, Svečių namai ir alėja išnuomoti viešbučiui su restoranu.

– Pasakojama, kad Pacų palaikai seserims kazimierietėms po to, kai Pažaislyje šeimininkavo muziejininkai, buvo perduoti sudėti tiesiog į maišą.

– Pažaislio fundatorių Pacų palaikai dabar saugomi jų pačių įsirengtoje kriptoje po bažnyčios prieangiu. Jų atminimas gyvas, o bažnyčioje už juos meldžiamasi. Taigi, fundatorių valia, kad Pažaislio bažnyčia būtų nuolatine jų palaikų saugojimo ir meldimosi už jų sielų išganymą vieta, bent iš dalis vykdoma. Pažaislio muziejuje yra išlikęs puošnus arnotas, kuriuo vilkėdamas buvo palaidotas fundatorius K.Z. Pacas, taip stengęsis išoriškai supanašėti su vienuoliais tėvais. Iš tikrųjų pasauliečių Pažaislio bažnyčioje buvo palaidota net keliolika – fundatorių giminaičių, artimų draugų. Šiandien kitos kriptos tuščios, palaikai sulaidoti, tikriausiai, netoli vienuolyno buvusiose kapinėse. Taip pat bažnyčios kriptoje po kapitulos patalpa visą laiką būdavo laidojami vienuoliai kamalduliai. Jie būdavo užmūrijami savotiškose katakombose, kai kuriose nišose jų palaikai likę iki šiol. Beje, pritrūkus laidojimo nišų, seniau mirusio vienuolio kaulai būdavo be ceremonijų išimami ir sudedami į bendrą kaulinę. Taigi, svarbiausia buvo ne tai, kaip palaikai laikomi, tačiau nuolatinė malda už mirusiųjų sielas.

1726 m. Pažaislyje apsilankęs keliautojas Aubry de la Motraye teigė, kad įspūdingesnių vienuolynų nėra matęs, nebent Romoje ar kokių dar prabangą mėgusių jėzuitų vienuolynų.

– Tai, kad vienam vienuolių ordinui statytas vienuolynas atsiduria kito vienuolyno rankose, – retas reiškinys?

– Net Italijoje, kur vienuolinės tradicijos gilios, pasitaiko atvejų, kai vieno vienuolyno pastatai perduodami kitai vienuolijai. Lietuvoje tai irgi pasitaiko, juolab kad vienuoliai patyrė didelių sunkumų tiek carinės okupacijos metu, tiek ir sovietmečiu. Kamaldulių Lietuvoje nebeliko (LDK laikais jų buvo du – Pažaislyje ir Vygriuose, dabartinėje Lenkijos teritorijoje), ir tokį vienuolyną atkurti būtų sudėtinga. Vilniuje, pavyzdžiui, kitoms reikmėms dabar pritaikyti abudu trinitorių vienuolynai. Kai kuriuose vienuolynuose apskritai vienuolijos nebeįsikūrė, kiti negrįžtamai rekonstruoti. Žinoma, gražu stebėti, pavyzdžiui, Tynieco benediktinų vienuolyno prie Krokuvos, gyvuojančio jau tūkstantmetį, istoriją, tradiciją ir matyti to atspindį šiandieną. Lietuvoje tokių pavyzdžių nėra. Mes negalime keisti to, kas buvo prieš šimtmetį ar du, bet galime žinoti, suprasti, ir tai yra svarbu.

– Jūsų akimis, kuris gražesnis, vertingesnis ir labiau išskirtinis objektas – Vilniaus Antakalnio Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia ar Kauno Pažaislio vienuolynas?

– Šiuos abu objektus tikrai galima lyginti, nes jie abu pradėti statyti beveik vienu metu – XVII a. 7-ajame dešimtmetyje. O fundatoriai buvo giminaičiai – Pažaislio steigėjas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) kancleris Kristupas Zigmantas Pacas ir Antakalnio bažnyčios ir vienuolyno statytojas LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas buvo antros eilės pusbroliai. Naujumo prasme abu šie objektai svarbūs. Antakalnio Šv.Petro ir Povilo bažnyčia laikoma labiausiai į šiaurę nutolusia iš esmės vien stiuko lipdyba puošta bažnyčia. Be to, meninis atlikimo lygis čia taip pat, kaip ir Pažaislyje, labai aukštas. Tokia puošyba populiari Italijoje, XVIII a. paplinta ir germaniškuose kraštuose, bet toks puošybos kraštutinumas LDK – išskirtinis. Antakalnio bažnyčia svarbi ir Vilniaus istorijai – ji pradėjo Antakalnio priemiesčio plėtrą, po jos pastatymo čia įsteigtas dar vienas mūrinis vienuolynas, kelios didikų rezidencijos. Tai lėmė, kad būtent Antakalnis, pro kurį vedė pagrindinis kelias iš Vilniaus į šiaurę, tapo, kaip šiandien pasakytume, turtingųjų rajonu – ne Žvėrynas, ne Užupis, ne Lukiškės, o būtent Antakalnis.

– Jei būtų jūsų valia, kuriam suteiktumėt UNESCO statusą – Vilniaus Šv.Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčiai ar Kauno Pažaislio kamaldulių vienuolyno ansambliui? Ar po atliktų renovacijų, įrengus viešbutį ir restoraną vienuolyno Šventuosiuose vartuose ir svečių namuose, UNESCO Pasaulio paveldo sąrašas Pažaisliui nutolo kaip miražas dykumoje?

2018 m. Pažaislio vienuolyno ansamblyje filmuotas HBO ir "Sky" televizijos serialas "Jekaterina Didžioji". (Halo Shinnie / "Sky" / HBO nuotr.)

– UNESCO paminklo statusas suteikiamas siekiant ne kažkaip apdovanoti objektą, bet įpareigojant saugoti jį, išlaikyti jo autentiškumą. Vilniaus Laterano kanauninkų vienuolynas Antakalnyje patyręs gerokai daugiau remontų ir rekonstrukcijų nei Pažaislio vienuolynas, tačiau pati Laterano kanauninkams priklausiusi Šv.Petro ir Povilo bažnyčia išlaikė tikrai daug autentikos (ir dėl restauracijos), didžioji dalis puošybos išlikę iš XVII a. pabaigos. Tai buvo viena iš nedaugelio Vilniaus bažnyčių, kuri niekada nebuvo uždaryta, joje, atėmus Katedrą, sovietmečiu saugoti šv. Kazimiero palaikai. Istorine ir menine prasme tai tikrai vertingas, saugotinas ir gerbtinas objektas, pratęsiantis tikėjimo ir pamaldumo tradiciją nuo pat steigimo ir pastatymo laikų. Tačiau meninio įvairiapusiškumo neabejotinai daugiau Pažaislyje. Jau minėtos skirtingos dekoravimo medžiagos ir priemonės, išskirtinė architektūra, baroko dvasia, o kartu kukli eremitiška vienuolija daro šią vietą nepaprastą. Labai svarbu, kad Pažaislio vienuolynas išlikęs taip pat labai autentiškas. Vilniaus senamiestis, pavyzdžiui, irgi kažkiek keičiasi, modernėja, tačiau išlaikomi pagrindiniai istoriniai miesto urbanistiniai principai, saugomos ir restauruojamos bažnyčios, vienuolynai, rūmai, o tai išlaiko bendrą UNESCO svarbų istorinį karkasą, kuris leidžia objektą laikyti UNESCO paveldu. Pažaislio autentika taip pat išlaikoma. Pavyzdžiui, vienoje iš oficinų įrengtas šiuolaikinis, modernus muziejus, pristatantis Pažaislio istoriją, vykdantis edukacines programas, bet nei išoriškai, nei viduje pats pastatas nebuvo pakeistas ar rekonstruotas. Viešbutis ar restoranas svečių namuose taip pat turi laikytis paveldosaugos reikalavimų ir neturi keisti Pažaislio vertybių. Galbūt gaila tik tiek, kad šimtmečiais trukusią tradiciją, kai į vienuolyną buvo patenkama pro didžiuosius smiltainiu puoštus vartus ir pro Šventuosius vartus svečių namuose, kai, praėjus juos, buvo patenkama į tikrąją eremo teritoriją, o prieš akis verdavosi Pažaislio šventoriaus ir nuostabaus bažnyčios pagrindinio fasado vaizdas, šiandien tenka pamiršti, o į vienuolyną vaikštoma tik pro šoninius, ūkiniams poreikiams tenkinti skirtus vartelius.

Neįprastas šešiakampis bažnyčios planas atsispindi ir kupolo struktūroje. (Vilmanto Raupelio nuotr.)