Vėlinės tragišką tautos didvyrių lemtį menančiose Kauno vietose

Žvakelės dega kasmet

"Kai lapkričio 1-ąją kapinės skęsta gėlių ir žvakių jūroje, gausu vietų, kur tamsu ir tuščia, nors ten atgulę mūsų tautos didvyriai", – kviesdama šiemet visuomenę uždegti žvakeles ir prie simbolinių paminklų pastariesiems akcentavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.

Šiemet vienu svarbiausių šios jau penktą kartą surengtos akcijos akcentu tapo paminklo, pastatyto ties paskutinio Lietuvos partizanų vado generolo Adolfo Ramanausko-Vanago arešto vieta Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžoje aplankymas.

Anot kaimynystėje įsikūrusių Žaliakalnio gyventojų, žvakutės per Vėlines čia dega kasmet – nuo pat 2012-ųjų, kai šis paminklas buvo pastatytas ir pašventintas. Nors kai kurie praeiviai prisipažino nepamenantys, kam konkrečiai jis pastatytas. "Kažkam, susijusiam su pokario pasipriešinimo judėjimu", – tegalėjo pasakyti Klinikose gydytoju dirbantis Vytautas, kone kasdien grįžtantis pro šią vietą po darbo į namus.

Tačiau kai kurie šio paminklo senajame Žaliakalnyje kaimynai mena ir tos lemtingosios A.Ramanauskui-Vanagui bei jo žmonai 1956-ųjų spalio 12-osios įvykius, nors jų metu dar buvo pakankamai maži. Pažinojo jie ir išdaviką, nors šis ir bijodamas, kad kaimynai nesužinotų, jog yra KGB agentas, prašė, kad pastaroji sulaikytų kelerius metus ieškotą buvusį jo bendramokslį iš Kauno karo mokyklos A.Ramanauską-Vanagą, kurį agentas išdavė, ne jo bute. Beje, ir operacijos rengėjai buvo pasiruošę jau tada sumenkinti jo atminimą – žvalgams liepta paskleisti įvykio liudytojams gandą, kad sulaikyti vagys.

Už tėvą kentėjo vaikai?

Anot Žaliakalnio gyventojų, kasmet uždegančių žvakutes prie šią istorinę vietą ženklinančio paminklo, išdavikas iki pat mirties buvo linkęs apsimesti neturintis jokio ryšio su A.Ramanausko-Vanago sulaikymu.

"Šis buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, užverbuotas KGB, kai pateko į nelaisvę, mirė gana solidaus amžiaus, tačiau taip ir nesulaukęs atsakomybės už tai, ką padarė. Už tėvo nuodėmes kentėjo vaikai: vienas sūnus užsimušė motociklo avarijoje, kitas žuvo per sprogimą, prieš keliolika metų sudrebinusį visą kvartalą. Nors  greičiausiai išdaviko vaikai apie tėvo sąžinę slegiančią sunkią nuodėmę nieko nežinojo. Vienas iš jų mokykloje buvo išdeginęs į recidyvistą panašų Lenino portretą, dėl to buvo kilęs nemažas skandalas. Tačiau jų tėvas, turėdamas galingą KGB užnugarį, beveik visą gyvenimą vertėsi įvairiomis spekuliacijomis. O buvęs jo namas tebestovi, nors jau parduotas naujam savininkui, kuris jį renovavo", – pasakojo "Kauno dienai" paminklo kaimynystėje gyvenantys žmonės.

"Jeigu nebūtų A.Ramanausko-Vanago, nebūtų ir Kalantinių, ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais", – akcentavo akcijoje prie jo paminklo dalyvavęs Seimo narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyrių sueigos pirmininkas Kazys Starkevičius, kurio daug pusbrolių taip pat buvo partizanai ir dalies jų palaidojimo vietos nežinomos iki šiol, kaip ir A.Ramanausko-Vanago.

Atmintina vieta nebelankoma

Prie paminklo pačiame Kauno centre – E.Ožeškienės gatvėje, ties Kauno evangelikų reformatų bažnyčia, ženklinančio vieno iš pagrindinių 1863 m. sukilimo vadų - kunigo Antano Mackevičiaus nužudymo vietą, lapkričio 1-osios vidurdienį nedegė nė viena žvakutė.

Jeigu nebūtų A.Ramanausko-Vanago, nebūtų ir Kalantinių, ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais.

Nors po tada jam įvykdytos viešos egzekucijos šioje vietoje, tiesa, tada tai buvo miškelio pašlaitė greta plento į Ukmergę, naktimis vyko nuožmi kova tarp nužudytojo amžininkų ir įvykdžiusiųjų jam mirties nuosprendį. Pastarieji, užpylę greta esančioje duobėje pakarto sukilimo vado palaikus kalkėmis, dar perjojo jo palaidojimo vietą visu kariniu daliniu – kad šios neliktų. Tačiau teigiama, kad ryte čia jau buvo supiltas kapas, papuoštas žaliu vainiku. Galiausiai Rusijos imperijos vietininkai Lietuvoje paslėpė A.Mackevičiaus palaikus nežinomoje vietoje.

Prie šio 1863-iųjų sukilimo vado, kuris pirmasis tada išsakė nepriklausomos Lietuvos idėją, nužudymo vietą ženklinančio paminklo lapkričio 1-ąją sutikta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto pirmakursė prisipažino, kad nežino, kam šis paminklas. O perskaičiusi jo užrašą, minėta devyniolikmetė iš Šilutės teisinosi, kad mokykloje labai mažai mokėsi apie šį sukilimą.

Pamiršti didvyriai

Nedegė lapkričio 1-osios vidurdienį žvakutės ir Lietuvos kario savanorio Prano Eimučio žūties vietoje Laisvės alėjoje.

Šiandien apie tai byloja ant "Metropolio" pastato kabanti atminimo lenta, pranešanti, kad jo gyvenimas tragiškai nutrūko vos 22-ejų –  1919-ųjų kovą saugant "Metropolio" viešbutyje apsistojusią JAV misiją.

Į klausimą, ar žinote, kas buvo Pranas Eimutis, neigiamai atsakė ir du kažkur savo reikalais labai skubėję pusamžiai vyrai, ir netoliese viešbutyje kambarine dirbanti jų bendraamžė Danguolė. Tačiau ji gerai žinojo Danielių Dolskį – jam skirtas paminklas stovi prie to paties "Metropolio", kuriame pastarasis dainavo už dešimties metų po P.Eimučio žūties.

Nebuvo nė gyvos dvasios lapkričio 1-ąją ir prie paminklo Lietuvos karo lakūno ir lėktuvų konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus, kuris pirmasis, būdamas vos 20-ies, mūsų aviacijoje atliko mirties kilpą ir pasiekė lietuviško aukščio rekordą (5600 m), žūties vietoje.

Šiandien šis paminklinis akmuo aptvertas žuvusio lakūno vardu pavadintos progimnazijos teritoriją juosiančia apie 2 m aukščio tvora. Labiau šiose apylinkėse šiandien lankomi greta esantys Aleksoto apžvalgos aikštelė su funikulieriumi.

Kai lapkričio 1-ąją kapinės skęsta gėlių ir žvakių jūroje, gausu vietų, kur tamsu ir tuščia, nors ten atgulę mūsų tautos didvyriai.

Nežinojo, kad netoliese, būdamas vos 26-erių, užsimušė, bandydamas paties sukonstruotą trečią lėktuvą "Dobi", garsus lietuvių lakūnas ir netoliese šunis vedžioję vietiniai gyventojai, ir greta esančios Muzikos akademijos studentai.

Memorialas – tuščias

Ramybės parkas, kuriame veikusiose senosiose Kauno kapinėse, palaidoti 1941-ųjų birželio sukilimo dalyviai, lapkričio 1-ąją taip pat buvo tuščias. Nors jame degė žvakutės.

1959-aisiais sovietinei valdžiai likviduojant šias kapines, ne visų jų artimieji išdrįso prašyti leidimo juos perlaidoti. Likę kapai buvo išlyginti buldozeriais.

Paminklas "Žuvome dėl Tėvynės" atstatytas tik 1995-aisiais. Vėliau pastatyta ir 40 naujų bronzinių kryžių bei įamžintos žuvusiųjų per šį savaitę trukusį sukilimą, kuriuo siekta atkurti Lietuvos nepriklausomybę naciams užpuolus Sovietų Sąjungą, pavardės.

Prie šio memorialo lapkričio 1-osios vidurdienį sutikta jaunų žmonių pora, išėjusi pasivaikščioti su dviem mažamečiais vaikais, prisipažino nežinanti, kam skirti šie kryžiai. Nors parke sutiktas jų bendraamžis užsienietis šiuos ir fotografavo.