Vėlinės: ne tik apie mirtį

– Spalio ir lapkričio sandūra Lietuvoje visada pažymėta ilgesio, ramybės, lankome mirusių artimųjų kapus, prisimename juos. Kodėl tai svarbu šių laikų žmogui?

– Yra daug priežasčių. Pirmoji – prisiminti, kad mūsų gyvenimas yra labai brangus, nes jis ribotas. Laikas yra labai brangus išteklius, ir jis yra baigtinis. Šios dienos primena mums paties gyvenimo vertę, nes gyvenimas baigsis, todėl kiekviena gyvenimo diena turi būti prasminga ir suprantama kaip dovana, nes esame trapūs. O šis mus ištikęs pandemijos laikas tą trapumą dar labiau primena, nes visi esame pažeidžiami.

A. Ufarto / Fotobanko nuotr.

Vėlinių laikas mums primena ne tik apie mirtį, bet ir apie gyvenimo vertę. Jeigu tos ribos neturėtume, gyvenimas pasidarytų nuobodus. Jeigu dabar kas nors paskelbtų, kad šitaip, kaip dabar, gyvensite amžinai, nežinia, kiek žmonių apsidžiaugtų. Viena vertus, nenorime mirti, kita vertus, nenorime, kad tokia egzistencija tęstųsi be galo. Popiežiaus Benedikto XVI enciklikoje "Spe salvi" apie krikščioniškąją viltį šitas klausimas iškeltas: ko iš tikrųjų norime?

Vėlinės ir yra tas laikas, kai galime prisiminti ne tik mirusius artimuosius, bet ir pagalvoti apie mūsų pačių gyvenimo ir mūsų santykių vertę, nes nieko kito į amžinybę mes negalime pasiimti su savimi ir neštis per mirties vartus – tik bendrystės ir santykio kokybę.

– Užsiminėte apie COVID-19 pandemiją. Tos ligos baimė susijusi ir su mirties baime. Kaip šį laikmetį žmonėms išgyventi?

– Taip, tai primena mums mirties baimę. Mes susigūžiame prieš šitą tikrovę. Galima, sakyti, mus ištinka egzistencinis drebulys, nes kiekviena liga, pasak filosofo Antano Maceinos, yra toks palinkimo į nebūtį išgyvenimas. Tai mus šiurpina, kadangi žmogus negali pakelti minties, kad jis žengia į nebūtį. Vienaip ar kitaip žmogus įsivaizduoja, kad gyvenimas turėtų tęstis, ir tai rodo, kad iš prigimties esame sukurti gyventi, o ne mirti. Tas sukrėtimas, tas drebulys mums primena, kad visa mūsų būtis šaukiasi gyvybės, gyvenimo. Mirtį tikintieji supranta kaip vartus arba slenkstį į kitą tikrovę. Tai yra pasikeitimas, perėjimas. Mums kasdienybėje apie tai nesinori galvoti, nes visa mūsų veikla susijusi su gyvenimo įtvirtinimu: mes kuriame santykius, statome namus, bandome tobulėti. Tai labai teisinga, nes tokia yra mūsų prigimtis. Ką daryti su mirtimi? Ją reikia prisijaukinti ir negalvoti kaip apie baigtį. Dar daugiau – remtis giliomis krikščioniško tikėjimo tradicijomis, kurios padeda atsikratyti mirties baimės. Priešingu atveju ta tema virsta tabu – nustumiu į pasąmonę ir ji glūdi kaip užkonservuota baimė. Iš tikrųjų mirtį reikia priimti kaip naują kokybinį gyvenimo tąsos šuolį. Tai nėra tik gyvenimo pabaiga, kur viskas ištirpsta, bet vartai į kitą tikrovę, tarsi mes pereitume iš vieno kambario į kitą. Pandemija mums primena šitą tikrovę, ir ne tik neigiamame kontekste. Turime progą pamąstyti apie gyvenimo vertę ir prasmę ir priimti mūsų trapumą ramia širdimi – esu baigtinis, ir viskas yra Dievo rankose. Juk ne savo valia pašaukėme save į gyvenimą, ir niekas negali būti apdraustas nei nuo šito koronaviruso ir net nuo tos dramatiškiausios pasekmės. Ta tikrovė yra šalia mūsų, o dabar – ypač arti. Kaip ją paversti pozityvia? Turbūt tai yra šio laiko rebusas mums.

– O kai kas ieško netgi to amžinojo jaunystės eliksyro, nors supranta, kad vis tiek kada nors mirs, – tai neišvengiama.

– Pats noras įsitvirtinti gyvenime kyla iš mūsų prigimties. Kaip minėjau, esame sukurti gyventi. Ir tas jaunystės eliksyro ieškojimas kyla iš mūsų prigimties – iš noro gyventi ir sustabdyti jaunystę. Ką mums krikščionybė pasiūlo – tai įveikti mirties baimę, nes natūraliai bijome to, ko nežinome. Krikščionybė pasiūlo tą baimės ir paslapties šydą nuimti ir pažvelgti į mirtį kaip neatsiejamą gyvenimo dalį, o ne pabaigą. Net jei žmogus sako, kad po mirties nieko nėra, mirties valandą gali šauktis Dievo pagalbos, nes labai sunku stovėti prieš nebūtį, prieš tamsą. Juk sakoma, kad apkasuose netikinčiųjų nėra. Mirties patirtis yra tokia dramatiška, kad duoda labai didelį impulsą tikėjimui – žmogus tarsi išbudinamas iš to miego – iš kasdienybės, buities rūpesčių. Tai sudrebina ir skatina mąstyti apie gyvenimą be pabaigos, kam mes ir esame sukurti.

Šventumas yra žmogiškosios prigimties klestėjimo pilnatvė, arba kaip išskleisti pačią geriausią savo gyvenimo versiją.

– Bažnyčia Vėlinių laikotarpiu ragina melstis už mirusiuosius. Tie žmonės jau iškeliavo anapus. Kam tos maldos?

– Bažnyčia nėra tik čia, žemiškojoje tikrovėje, bet ir amžinybės tikrovėje. Tai ta pati viena šeima. Ir mes galime vieni kitiems padėti vadinamąja užtarimo malda. Pavyzdžiui, žmonės, patirdami kokį nors išbandymą, paprašo melstis už juos. Tikėjimas persikelia ir į tą kitą tikrovę – mes galime užtariamąja malda melstis ir už tuos žmones, kurie jau iškeliavę. Taip darome gerą darbą tam išėjusiam žmogui, nes nieko kito nebegalime – negalime nieko padovanoti, išskyrus maldą. Ta užtarimo malda yra santykio su mirusiuoju stiprinimas. Juk mes tikime, kad tie ryšiai, kuriuos sukūrėme čia, žemiškojoje tikrovėje, toliau egzistuoja, nes tai yra dvasinės tikrovės dalis, o dvasia nemiršta. Jeigu kūnas yra ribotas, laikinas, trapus, tai dvasiniai dalykai, tokie, kaip bendrystė, lieka amžinai. Prisimindami, melsdamiesi už tą mirusįjį, palaikome bendrystę. Kartu užtariame prieš Dievą, jeigu tas žmogus pats nespėjo melstis čia gyvendamas.

– Paprastai ir lapkričio 1-ąją, ir lapkričio 2-ąją žmonės lanko kapus. Kuo skiriasi šios dvi šventės?

D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Taip jau susidėliojo istorijoje, kad šios dienos eina išvien, ir žmonės tikrai supainioja didelę Visų Šventųjų iškilmę, kuri yra lapkričio 1-ąją, su Vėlinėmis lapkričio 2-ąją. Visų Šventųjų dieną mes švenčiame tą, pasak teologų, triumfuojančią Bažnyčią, prisimindami garbingiausius Bažnyčios narius. Jie yra iškeliavę, bet tai yra džiaugsmo diena, kad jiems pasisekė, – jie, kiek įmanoma, geriausiai nugyveno savo gyvenimą. Atitiko kilniausią žmogaus idealą – Dievo paveikslo originalą. Vėlinės, kurios eina paskui, primena visus mirusiuosius. Ta diena, žmogiškai žiūrint, lyg ir susijusi su liūdesiu, bet iš tiesų turi giedrumo dimensiją, nes mes netikime, kad žmogus pranyksta. Galime užtarti mirusįjį savo maldomis tikėdami, kad Viešpats ir jam padės žengti į tą šventųjų draugiją, kurią mes prisimename ir švenčiame lapkričio 1-ąją. Tai yra tikroji Vėlinių prasmė, ne tik aplankyti kapus, kas, žinoma, yra kilnu ir gera. Kapo lankymas nėra tik kapo vietos sutvarkymas šluojant lapus, padedant gėlių ir žvakę. Didžiausias gėris yra malda už tuos žmones, kurie jau iškeliavę. Juk vieną dieną visi kartu būsime su savo mirusiais artimaisiais, kaip šiandien esame prisimindami juos ir melsdamiesi. Tos dienos turi išbudinti mus iš tos buities ir kasdienybės ir priminti mus giedrius dalykus, o ne tuos, kurie mus liūdina ar gąsdina. Ir dar labai svarbu – mes visi esame pašaukti tapti šventaisiais. Šventumas yra žmogiškosios prigimties klestėjimo pilnatvė, arba kaip išskleisti pačią geriausią savo gyvenimo versiją, tapti pilnam, tapti šventam. Ta diena mums visiems primena labai aukštą tikslą. Paprastai keliame sau tikslus darbovietėse, savo profesinėje veikloje, pagaliau įmonės, valstybės kelia tikslus. Mano gyvenimo – paties brangiausio dalyko, kurį aš turiu, tikslas yra labai svarbi tema šiomis dienomis. O kas mano gyvenime yra tas šventumas ir ar aš jo siekiu? Ką galėčiau pakeisti, kad keliaučiau to tikslo link?