Kartais pastato istorija pasikeičia nepastebimai. Iš pradžių tuštėja vienas kabinetas, vėliau – visas aukštas, keičiasi įstaigos poreikiai. Objektas, kuris ilgus metus buvo savaime suprantama valstybės infrastruktūros dalis, pamažu tampa sprendimu, kurį reikia įvertinti iš naujo.
Tokie sprendimai daro įtaką ne tik valstybės institucijų darbui, bet ir tam, kaip naudojamos mokesčių mokėtojų lėšos. Kaip sako valstybės įmonės Turto banko portfelio valdytoja Vilma Petrikienė, šiandien svarbiausia ne turėti kuo daugiau pastatų, o užtikrinti, kad kiekvienas jų būtų naudojamas efektyviai ir kurtų didžiausią naudą valstybei bei žmonėms.
Kaip sprendžiama pastatų ateitis?
Valstybės institucijų poreikiai laikui bėgant keičiasi – keičiasi darbo organizavimas, reikalingų patalpų plotas, technologijos. Todėl periodiškai vertinama, ar konkretus pastatas vis dar geriausiai atitinka valstybės poreikius.
Už kiekvieno tokio sprendimo slypi kur kas daugiau nei pastato adresas ar jo kvadratūra. Įvertinus daugybę aplinkybių, paaiškėja, kad vieniems objektams verta suteikti naują gyvenimą, o kitiems – ieškoti visai kito kelio.
Kaip pasakoja V. Petrikienė, sprendimą lemia ne vien pastato būklė. Vertinami jo išlaikymo kaštai, energinis efektyvumas, investicijų poreikis ir tai, kaip realiai naudojamos patalpos. Jei didelė dalis kabinetų ar bendrųjų erdvių lieka tuščios, o pastato išlaikymas tampa neproporcingai brangus, ieškoma racionalesnių sprendimų. Vienas jų – kelių įstaigų sutelkimas po vienu stogu.
Vienas ryškiausių tokio sprendimo pavyzdžių Turto banko praktikoje – Alytuje, Naujojoje g. 2, modernizuotas administracinis pastatas, kuriame šiandien įsikūrusios 14 valstybės institucijų. Anksčiau skirtingose miesto vietose veikusios valstybės įstaigos šiandien dirba po vienu stogu, naudojasi bendra infrastruktūra ir bendromis erdvėmis. Tai leidžia mažinti išlaikymo sąnaudas, darbuotojams suteikia modernesnę darbo aplinką, o gyventojams – patogiau gauti reikalingas paslaugas vienoje vietoje.
Toks pats principas pritaikytas modernizavus Marijampolėje, Vytauto g. 28, esantį pastatą. Jame sutelktos valstybės įstaigos, o dalies anksčiau naudotų patalpų atsisakyta. Vienas modernus ir energiškai efektyvus pastatas ilgainiui valstybei kainuoja mažiau nei keli pasenę objektai, todėl investicijos atsiperka ne tik mažesnėmis išlaikymo sąnaudomis, bet ir geresnėmis darbo sąlygomis.
Tačiau valstybės turto žemėlapyje yra ir kitokių istorijų. Vienų objektų laukia atnaujinimas, kitų – nauja paskirtis, o kai kurių likimas išsisprendžia viešajame aukcione.
Skirtingi pastatai – skirtingi sprendimai
Ne kiekvieną valstybės pastatą verta modernizuoti. Įvertinus jo būklę, vietą, pritaikomumo galimybes, investicijų poreikį ir institucijų poreikius regione, kartais racionaliausias sprendimas yra jį parduoti.
Tokiu atveju pasikeičia ne tik pastato statusas. Pasikeičia ir jo istorijos kryptis – tai, kas ilgą laiką buvo valstybės naudojamas objektas, gali tapti privačia investicija, nauja paslaugų vieta ar visai kitokios paskirties erdve.
Viešuosiuose aukcionuose parduotas turtas grįžta į rinką, kur jį perima nauji savininkai. Taip valstybė atsisako neefektyviai naudojamo turto, jai nebereikia skirti lėšų jo išlaikymui, o už parduotą turtą gautos lėšos gali būti nukreipiamos kitiems projektams ir prioritetinėms investicijoms.
Valstybės turto pokyčiai dažniausiai vyksta tyliai, tačiau jų rezultatai paliečia kiekvieną. Mažesnės pastatų išlaikymo sąnaudos reiškia efektyviau naudojamas valstybės lėšas, modernesnės darbo erdvės padeda institucijoms kokybiškiau atlikti savo funkcijas, o gyventojams paslaugos tampa patogiau pasiekiamos.
Už kiekvieno pastato slypi savotiška byla: jo istorija, dabartinė būklė, naudojimo poreikis ir sprendimas, ką su juo daryti toliau. Vienais atvejais ši byla baigiasi modernizacija, kitais – pastato pardavimu. Tačiau visų jų tikslas tas pats – kad valstybės turtas nestovėtų be paskirties ir nekainuotų daugiau, nei sukuria vertės.
„Alytaus ir Marijampolės pavyzdžiai rodo, kad svarbiausia yra ne pats pastatas, o tai, kaip jis naudojamas. Jei modernizavus vieną objektą galime atsisakyti kelių neefektyvių pastatų, laimi visi: valstybė taupo lėšas, darbuotojai dirba geresnėmis sąlygomis, o gyventojams paslaugos tampa lengviau pasiekiamos. Jei pastato valstybės reikmėms nebereikia, jis parduodamas ir grįžta į rinką. Mūsų tikslas – kad kiekvienas valstybės nekilnojamojo turto objektas būtų naudojamas prasmingai ir kurtų vertę“, – sakė 30-metį šiemet mininčio Turto banko portfelio valdytoja V. Petrikienė.
Naujausi komentarai