Iš Ukrainos sugrįžo paskutinieji Lietuvos medikai: tokių sužalojimų iki šiol nebuvo tekę gydyti

Iš Ukrainos į Lietuvą šeštadienio rytą sugrįžo antroji iniciatyvos „Lietuvos medikai Ukrainoje“ dalyvių dalis. Dvylika medikų Kijeve ir Čerkasuose tris savaites gydė karo žaizdas patyrusius civilius. Visi kalbinti medikai teigė: jei reikės, vyks į Ukrainą dar kartą.

Medikai iš Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, kitų Vakarų ir Šiaurės Lietuvos miestų iš autobuso Kaune lipo po parą trukusios kelionės. Pavargę, tačiau daugelio veiduose švietė šypsenos. „Visi juk esame keliaudami nakvoję autobuse – nieko baisaus“, – šyptelėjo viena sugrįžusios medikų komandos narių.

Keletą dienų praleidę Kijeve, lietuvių medikai vyko į Čerkasus – centrinėje Ukrainos dalyje, apie 200 km piečiau Kijevo, esantį miestą. Iki karo apie 300 tūkst. gyventojų turėjusio miesto ligoninėje Lietuvos medikai kartu su vietos medikais gydė civilius gyventojus, tarp jų – ir sužalotus karo metu.

Laimučio Brundzos nuotr.

„Dirbome vienoje didžiausių regione Čerkasų apskrities ligoninėje. Pasiskirstėme po skyrius, padėjome gydyti vietos gyventojus, jiems teikėme ir planinę pagalbą. Teko gydyti civiliams karo sukeltas traumas – skeveldrinius sužalojimus. Tokių sužalojimų man iki šiol nebuvo tekę gydyti. Tiesa, dėl kalbos barjero buvo sunku susirinkti tikslią anamnezę. Darbo buvo labai daug“, – pasakojo keliose Žemaitijos ligoninėse dirbantis ortopedas traumatologas Paulius Piesliakas.

„Teko gydyti ir žmones sutrupintais kaulais, suplėšytais audiniais. Aš – slaugytoja, perrišinėjau žaizdas. Aš neįžvelgiu jokio mūsų didvyriškumo – mes į karštus taškus, ten, kur vyksta mūšiai, nevažiavome. Reikėjo tik drąsos pasiryžti važiuoti. Baisu man buvo tik tas dvi savaites, kai užsirašiau vykti į Ukrainą ir laukiau, kol išvažiuosime. O kai nuvažiavome – nebe“, – pasakojo Kauno klinikų slaugytoja Živilė Kisieliūtė.

Kol viskas dar buvo nauja, pavojaus sirenos gąsdino. O paskui pripratome – ėmėme nebepaisyti sirenų, kaip ir vietos gyventojai.

Medikai pasakojo Kijevo prieigose išvydę nemažai karo pėdsakų: susprogdintų tankų, apgriautų ar visai sudegusių, sugriautų pastatų. Ž.Kisieliūtė prisiminė, kad Kijeve keletą kartų teko bėgti į slėptuvę: „Kol viskas dar buvo nauja, pavojaus sirenos gąsdino. O paskui pripratome – ėmėme nebepaisyti sirenų, kaip ir vietos gyventojai. Čerkasuose taip pat skambėjo sirenos. Tiesa, jų šiaip mieste nebuvo girdėti – tik per radiją, mobiliąsias programėles. Aš jomis nesinaudojau ir sirenų paprastai negirdėjau. Tik pamatydavau, kad gatvėse nevažiuoja transportas. Kiti žmonės įspėdavo, kad paskelbtas oro pavojus.“

Pasak kitos Lietuvos medikų komandos narės Vilmos Traškaitės-Juškevičienės, oro pavojus Čerkasuose buvo skelbiamas beveik kiekvieną dieną. „Vienu metu ir kėlėmės, ir gulėmės kartu su sirenom. Tačiau palyginus su Rytų Ukraina, Čerkasuose buvo ramu. Aplink šį miestą nėra karinių objektų, kurie būtų didesni taikiniai. Tiesa, vieną vakarą buvo paskelbta priešraketinė gynyba“, – prisiminė pašnekovė.

Laimučio Brundzos nuotr.

Kauno klinikų anesteziologė reanimatologė pasakojo Čerkasuose ligoninės operacinėje dirbusi tokį patį darbą, kaip Lietuvoje: prieš operacijas pacientus nuskausmindavo. „Pacientų buvo daug, darbo daug. Tačiau mes važiavome ne į fronto liniją. To, ką patiria žmonės Rytų fronte, Charkive, Mariupolyje mes nepatyrėme. Žinoma, per televiziją matėme, kaip apšaudomi kai kurie miestai, matėme sprogimus, aukas. Buvo nerimo, tačiau mes žinojome, kur važiuojame, kiekvienas pasvėrėme riziką. Tai buvo mūsų sąmoningai priimtas sprendimas“, – V.Traškaitė-Juškevičienė sakė, kad apsispręsti vykti į Ukrainą nebuvo sunku. Ją palaikė vyras, kiti šeimos nariai.

Jauna moteris, kaip ir kiti kalbinti medikai, tikino: jei reikės, vyks į Ukrainą padėti vietos medikams ir kitą kartą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių